(Ne)idealus

You are currently viewing (Ne)idealus
(Ne)idealus

Idealiam pasauly sutinku tave erdvioje universiteto auditorijoje. Tu įdėmiai klausai dėstytojo, o aš akies krašteliu stebiu tave, kol tu neatlaikai mano žvilgsnio. Atsisuki, o aš apsimetu, kad konspektuoju, bet iš tiesų piešiu tave sąsiuvinio paraštėje. Taip stebim viens kitą dar kelias dienas, kol tu prieini neva pasiskolinti užrašų. Meluoji, kad vakar nebuvai paskaitoj, o nuo to melo man saldu. Grąžindamas sąsiuvinį tu mane pakvieti kavos, kurią pamiršę vaikštom iki sutemų ir aš jau žinau, kad niekam daugiau neleisiu skandinti pirštų tavo šiaudų spalvos garbanose.

Neidealiame pasaulyje aš jau kelintas savaitgalis sėdžiu skaitykloje ir žinau, kad tu dar nepradėjai studijuoti, nes esi čia tam, kad studentautum. Matau tave rūkomajame dūmų kamuolyje kalbinantį mano kurso draugę, bet aš į tave nežiūriu. Turbūt net nežinau tavo vardo, o jei ir žinau, apsimetu, kad ne, nes tavo šviesios garbanos ir be to velia mano mintis, kai tu jau vaikščioji su nauja mergina, pats nežinai kelinta. Tai žino tik ta, kurios vis paprašai paskolinti užrašus, nes nebuvai anoj paskaitoj. Abu žinom, kad yra mažai paskaitų, kuriuose buvai, bet man tai nerūpi, nes idealiame pasaulyje mes jau baigiam universitetą, prikaupę ne tik žinių, bet ir intymių patirčių. Jas nešimės į gyvenimą, kurį kursime kartu, todėl šypsomės prieš objektyvą tėvams, jau tapusiems viena šeima.

Neidealiame pasaulyje aš nematau prieš ką tu pozuoji su diplomu, nes turiu savo šeimą ir draugus, kurie kukliai džiaugiasi mano įveiktu laipteliu.

Idealiame pasaulyje mūsų laukia nekuklios vestuvės ir medaus mėnuo užsienyje, po kurio mes startuojam ne tik kaip šeima, bet ir kaip naujai iškepti profesionalai.

Neidealiam pasauly aš ilgai ieškau man tinkamo darbo, kol pasirenku dirbti ne pagal specialybę ir tyliai viliuosi apie tą, kuriam būsiu tobula ir jis neištirps su aušra. Nežinau kaip ir su kuo tu neidealiame pasaulyje, nes tave senų seniausiai pamiršau. Turiu apie ką galvoti, ką supti. Užauginsiu pati, nereikia nei vieno. Kai jis atsiras, patikėsiu juo, jis patikės manim. Laikas eis, o mūsų lūkesčiai pamažėle susiglamžys ir laikas juos išmes į pirmą pasitaikiusią šiukšliadėžę.

Neidealiam pasauly aš viena auginu jau du vaikus. Idealiam mes taip pat auginam du, visai kaip planavom, kaip toj reklamoj, mergaitę, tavo kopiją geltonom garbanom, ir dviem metais jaunesnį berniuką su mano akim kaip nulietą senelį.

Idealiam pasauly mudviems keliaujant per penktą dešimtį, mūsų vaikai varsto universiteto duris, o mes jau seniai pamiršom dėl ko esam kartu, bet abu žinom, kad ir iki gyvo kaulo pabodę viens kitam visad liksim kartu.

Neidealiam pasauly aš laukiu nesulaukiu laikų, kai nereikės mokykloj aiškintis dėl netinkamo vaikų elgesio. Vienam tokių vizitų arogantiškam dukters draugės tėtukui sakau, kad tai jo dukra užkūrė šitą šmeižto pragarą ir pagaunu save svarstant, kurgi mačiau tas akis, tas akis dabar kitokias, nes nepaslėptas šiaudų spalvos garbanų. Tai čia tavo dukra prieš kelis metus neteko mamos? – neištartą klausimą nuryju, nes matau skausmą tavo akyse, kurios iš įniršio pakeitusios spalvą pamažu atsistato, vos atpažinus mane. Ar paskolinsi man užrašus? – išgirstu, ir mes abu prapliumpam juoku. Įsivesk telefoną, reikės pakalbėt dėl dukrų, pasakai. Akivaizdu, jog tu mane jau ryt pakviesi kavos, bet vietoj jos išgesim du butelius ne jos ir iki ryto skaičiuosim apgamus ant viens kito kūno, o aš prisieksiu sau, kad šį kartą nebandysiu būti tobula ir neturėsiu jokių lūkesčių, kad jų netyčia kas neišmestų į šiukšlių dėžę.

Parašykite komentarą