– Norėčiau parašyti dainą, – kartą vairuodama pasakau vaikui, – nuo mažens norėjau. Tai įeina į mano gyvenimo planus nors neturiu žalio supratimo kaip tai daroma.
Vaikas sako:
– Geriau nejuokink žmonių.
– Žinoma, aš to nedarysiu. Ne dėl to, kad bijau prajuokinti. Tiesiog nemoku.
Netrukus po šio pokalbio jo didenybė Facebookas pasiūlo žinomo asmens mokymus apie dainų rašymą. Reklama sako, kad tai visai paprasta.
Bet šitas tekstas ne apie dainų rašymą. Ir ne apie tai, kaip baisu, kai mus girdi Facebookas. Vaikystėje, kai toli gražu nebuvo mūsų pokalbius girdinčių telefonų ar stebėjimo kamerų, jaučiausi nuolat stebima. Jaučiausi tarsi spektaklyje ar televizoriuje, kurį kažkas nuolat žiūri, tik aš jų nematau. Ne, tai manęs neapsaugojo nuo vienatvės – vis tiek su jais negalėjau pasikalbėti! Tas jausmas neišnyko. Taip, vėliau bandžiau jį ignoruoti, kol pasidaviau.
Kodėl jie tai daro? Ar turiu jiems patikti? Ar reikia jiems įtikti? Ar jie juokiasi iš mano nesąmonių ir ar teisia mane už klaidas? Ar nuo to, kad savo vaidmenį atliksiu gerai, kažkas pasikeis?
Mažėjant laiko toms scenoms, į kurias eidama per gyvenimą patenku, jaučiu vidinį spaudimą vaidinti vis geriau. Kai uždanga nusileis, viliuosi ne tik sužinoti, kas gi mane stebėjo ir vertino. Dar norėčiau teigiamo atsiliepimo apie šį spektaklį.
O jei tų stebėtojų daug ir kiekvienas turi duoti atsiliepimą, kaip dabar mes verčiami įvertinti apsilankymą, aptarnavimą, apsipirkimą, pirkinį? Ar ten jie kaip šių laikų ekspertai, duodantys balus už mūsų projektus? Ar jie objektyvūs?
Reikia tikėtis. Kitą kartą norėčiau gauti kažką bent šiek tiek geriau. Pavyzdžiui, mokėti kurti dainas. Kad jas klausydami žmonės verktų. Arba juoktųsi.
