Sudie, vasara!

You are currently viewing Sudie, vasara!
  • Post category:Pavogtas laikas
  • Post author:
  • Reading time:2 mins read

Sudie, vasara! Dar jaučiu tavo skonį, kai burnoje tirpsta tavo skurdžios saulės prisirpintas pomidoras.

Tu žinojai: tos saulės pakaks, kad jie iš žalių taptų raudonais, geltonais, oranžiniais karoliais. Ar džiaugeisi su manimi, vasara, kai jie sušildė mano draugių širdis?

Maudėmės tavo lietuje po Rietavo, Telšių, Šilalės dangumis ir garsiai juokėmės, kai mums pavyko jį apgauti.

Vasara, tu man padovanojai glėbį šuniškos meilės, daugybę katiniškų bučinių ir priminei apie tai, kad visi mano namuose – nuo mamos iki ilgaausio – dievina laisvę.

Aš tau lenkiuosi, vasara, už susitikimus, kurie nutinka tik kartą gyvenime. Už knygas ir muziką, už pokalbius ir už progas aplankyti vietas, kuriose gyvena ypatingi žmonės.

Po tavo užaugintą šlapią pievą klajojau basomis, kad bent taip tave pajusčiau. Ir po jūrą braidžiau! Gaudžiau bangas Juodkrantėje ir Karklėje, pripildžiau sielą laime vėl žvelgdama į Kuršių marių mėlį.

Ir į kalnus žvelgiau, bet nenumalšinau jų alkio. Likau alkana įspūdžių ir pasėdėjusi su vaiku prie naktinės Vyslos, bet pažadėjau Krokuvai, kad dar čia sugrįšiu.

Vasara, tu auginai manyje viltį. Aš ją saugojau nuo visų, kurie sakė: netikėk, niekas nesikeičia! O aš tikėjau! Tikėjau ir vyliausi, kad rudens lietūs nebus pajėgūs to tikėjimo išplauti.

O, vasara, kodėl palikai mane ir grąžinai į pilką rugsėjo neviltį?