Namai

You are currently viewing Namai

Tai meilė ne iš pirmo žvilgsnio. Nei antro. Tai bandymas išsirinkti geriausią iš galimų labai neišplečiant paieškų geografijos.

– Noriu ten, kur tie su uodegom, – pasako vaikas.

Ne pirmąkart atvykus į šį Žemaitijos kampelį tąkart suprantu: nenoriu išvažiuoti. Noriu dar pabūti čia, kur kelią saugo Ažuolas su Klevu, nuo laukų atskrieję vėjai velia smilgų, obelų ir alyvų garbanas, o liepos saulėje ant namo pamatų tarsi pliaže kaitinasi driežai.

– Reikia išbandyti tualetą, pasakau, ir bandau prasibrauti į vidų pro užžėlusias palaikes duris.

Vėliau, kai šiuose kraštuose ne nykštukų nameliu, o išviete vadinamas sodybos gyventojas čia nebestovės, vaikas pasakys:
– Kaip čia viskas pasikeitė nuo tada, kai buvome pirmą kartą.

Meilė negimė iš pirmo žvilgsnio. Nei antro. Meilė atėjo pamažu po ne ilgų, bet intensyvių paieškų. Kiti kandidatai neįtiko: šito per mažas sklypas, anas namas per didelis, čia per daug reikalų su remontu, to gražuolio šeimininkė persigalvojo – dar neparduos, o ana to sode po obelim sėdi senelis. Ne, aš jo nematau, bet yra kas mato.

– Kodėl tu čia? – klausiu automobilyje sėdinčio vaiko, – juk mes apžiūrinėjam namą, ketinam pirkti…
– Tu pirk… bet aš čia ne gyvensiu.
– Kaip tai? Juk sakei, kad šitas patiko.
– Namas gerai, bet su tuo seneliu aš negyvensiu.
– Koks senelis?
– Tas, kuris sėdi po obelim.
– Senelis mirė. Ligoninėj. Jis ne čia mirė, – ginu namą Liepų gatvėje nuo vaiduoklių, prisiminusi jį aprodančios moters pasakojimą: prieš pusmetį per karantiną čia gyvenusį senelį išvežė į ligoninę, jis į namus negrįžo.
– Vadinasi, kai mirė sugrįžo, – atšauna vaikas, – matei, prikaupė tiek malkų. Nenori išeiti.

Vadinasi, sugrįžo ir sėdi po obelim. Vaikas mato. Negyvensi. Nekūrensi ramia širdim jo kruopščiai priruoštų malkų, kurių užtektų net keliems metams.

Gerai, dar nuvažiuokim ten, kur driežai. Ten, kur vėjų varžybos. Ir dar kartelį nuvažiuokim, kol širdis nepasakys: pasilikit, nes čia jūsų namai. 

Parašykite komentarą