Ateini ir įkrenti tiesiai į skaičius: gimimo metai, diena, valanda ir minutės, ūgis, svoris, asmens kodas, namo ir buto numeris.
Nuo skaičių priklausai visą dieną: kelintą atsibusi, kiek pasnausi, kiek nukeliauti nuo taško a iki taško b, kiek už pastangas ir kiek už paslaugas, kiek švies, kai pasakysi labanakt.
Jie tarnauja tau, kai sieki išgirsti ar patekti, taip pat ten, kur kiti tavo skaičiai ir kai tuos skaičius atiduodi kitiems. Tu tarnauji jiems, kai skaičiuoji pardavimus, vizitus, klientus, parodymus, apsilankymus, paspaudimus. Skaičiai skrieja į krepšį ir į vartus, skaičiai už egzaminą ir už teisę būti jame. Žingsnis šen ar ten ir tu – skaičius, ne daugiau.
Tu jiems meldiesi, kai stebi jų kombinaciją šalia D raidės, šalia duonos, knygos, ką čia vardinsi – šalia visko, kuo gyveni. Juk meldiesi, prisipažink, ne dėl ko kito, tik dėl jų dažnai keliesi ryte ir pats tampi skaičiu.
Esi skaičius šeimoje. Tarkim, pirmas vaikas, keturioliktas anūkas, antra žmona. Esi skaičius darbe, mieste, valstybėje, pasaulyje.
Esi tik skaičius ir kitaip nebus. Net paskutinėje kelionėje: kelintas ir kada išėjai, kiek skaičių susirinks išlydėti, kelinta poilsio vieta, skaičius už ceremoniją, vakarienę, paminklą.
Skaičiai sakys, kiek laiko praėjo, kol tavęs nėra. Skaičiai pasitiks, kai vėl būsi čia.
