Narcizas

You are currently viewing Narcizas
Narcizas

– Ei, štai kokia tu! – išgirdo ji čaižų balsą vos prasimerkusi. Apsidairė. Ją šnekino ponaitis, pavasarį puikavęsis prieš visus savo geltonomis garbanomis ir balta apykakle. Reikėjo pripažint, kad jo ankstesnio grožio nebuvo nei kvapo – vasaros saulė nurengė jo baltą apdarą, lietūs išplovė jo ryžkiai geltonas garbanas, o vėjai nuskriejo savo keliais kartu su jo magišku kvapu.

Tada ji, pirmuosius pumpurus kraudama, stebėjo, kaip jis galantiškai šnekina savo rato damas. Jos šalia jo kvatojo ir flirtavo. Jis ir ją pašnekindavo, jai pasiguosdavo, kad nei viena iš jų nuoširdžiai juo nesižavi. Ir kad ji, jei būtų vyresnė, tikrai tiktų jam, nes neflirtuotų su kiekvienu sutiktu. Po to daug kartų saulė užgeso ir tiek pat kartų įsižiebė, bet tai iš jos atminties neišsitrynė.

– Ei, pagaliau tu atsimerkei! Bet gi tu – Ramunė! Tik kažkokia išraudus! Matyt neatsilaikei prieš mano nepakartojamą grožį!

– O ne, aš ne Ramunė. Kartais mus vadina Paryžiaus Ramunėmis, bet daug dažniau – Margaritomis, o mūsų krašte esam Sidabrūniai.

– Puiku, būsi mano Paryžiaus Ramunė, kurią aš įsikišiu į atlapą ir visada su savim turėsiu.

Ji gūžtelėjo, dar norėjo prieštarauti, pasakyti, kad nežino, ar nori būti jo Ramune, bet kiekvienas jos „bet“, buvo nutraukiamas ir pabaigiamas nepakartojama vyruko išvada.

– Iš tiesų nepasakyčiau, kad tu graži. Jei būtum tikra Ramunė, būtum panašesnė į mane. Ta tavo rožinė suknelė… Čia turėtų būti gražu? Gal galima kažkaip ją išbalinti? Gerai, kad bent tavo plaukų nereikia geltonai perdažyti!

Gėlė droviai suspaudė savo rausvus žiedlapius lyg tikėdamasi paslėpti savo rausvumą. Ne, ji nenorėjo žūtbūt jam patikti. Tik kaip reaguoti, kai vos iškleidusi savo pirmąjį žiedą, sužinai, jog jis – kažkoks ne toks?.. kažkoks neteisingas?

– Būčiau tavo vietoj irgi slėpčiausi. Bet… nors ir ne gražuolė, man tinki, nes neflirtuosi su kiekvienu sutiktu!

Ne, flirtuoti ji nemokėjo. Net nežinojo, kas tai yra. Ir nors jo keisti komplimentai kėlė jos viduje sumaištį, jai, vos pražydusiai, visgi buvo žavu girdėti, jog šitas, pavasarį savo ryškiu kvapu hipnotizavęs žaviausias darželio damas, taip ja susidomėjo.

O vyrukas, nors lygtais kalbėjo su ja, atrodė lyg kalbėtų su savimi. Jis kalbėjo ir kalbėjo apie save. Apie daugybę nuotykių, kurių patyręs per savo ilgą gyvenimą ir pasisekimų, kuriuos sunku buvo aprėpti. Ji klausėsi, klausėsi, o nuo tų jo kalbų jos galvelė vis labiau sukosi. – Taigi, Paryžiaus Ramune pasidabruota, važiuosi su manim į Eldoradą?

Ji susimąstė. Buvo beklausianti, kas gi tas Eldoradas, bet jis tęsė toliau:

– Tiesa, Eldoradui sidabras netinka. Todėl turėsi pradėti nešioti auksinius papuošalus. Su tavo apgailėtinais sidabriniais lai puošiasi tavo šeimos vargdieniai. Geriau pamiršk tą klaikią Sidabrūnių pavardę. Šiukštu niekam Eldorade nepasakosi, kad tavo kilmė susijusi su tokiu pigiu metalu, būsi mano aukselis, Paryžiaus Ramunė! Visi galvos, kad atvykom iš Paryžiaus! Pala, pala, sakei, Margarita!? Puiku, būsi Margarita de Paris. Kaip aš nuostabiai sugalvojau! – plojo delnais Narcizas.

Parašykite komentarą