Būrėja

You are currently viewing Būrėja
Būrėja

Gal tai bus pradžia istorijos (arba siaubo pasakos), kurią pavadinčiau „Per gerai, kad būtų tiesa“.

—————————————————

Ji mane ilgai stebi. Po to visą amžinybę maišo kortas, neištardama nei žodžio. Nerimstu:

– Ir ką jos sako? Ką man daryti? Atrodo, kad ji manęs negirdi. Dėlioja spalvotus paveiksliukus prieš save. Iš pradžių vieną kaladę, paskui kitą. Net aš daugiau papasakočiau, su apmaudu pagalvoju, jai tyliai tyrinėjant kortų simbolius. Kai jau atrodo, kad ji nieko nepasakys, išgirstu:

– Bėk!

– Kaip tai bėk? – sutrinku, – dabar? Iš čia?

– Ne, nuo jo.

– Aš klausiau ne to… – ir mano lūpose sustingsta tas „o“.

– Nesvarbu, vis tiek bėk.

– Bet aš jį myliu…

– Myli? – ji ilgai sukioja pirštą ore lyg kažką pieštų. – Tuomet tu turi septynias gyvybes.

– O, – atsidūstu su palengvėjimu, – net septynias…

– Tik septynias! – išrėžia ji tokiu tonu, lyg būčiau neklaužada vaikas. – Ir už tai turėsi sumokėti didelę kainą.

Pasimuistau, lyg nuo to padaugėtų pinigų mano sąskaitoje. Neturėtų būt fantastiškai brangu, pagalvoju. Mintyse perskaičiuoju savo piniginės turinį ir sakau:

– Gerai, sumokėsiu kiek reikės.

– Aš ne apie tai, brangioji, – dabar visai švelniai, su šlakeliu užuojautos ištaria ji. – Ne man sumokėti. Su kiekviena prarasta gyvybe tu prarasi dalį savęs, nes vis labiau panašėsi į jį.

– Oi, jis seniai mane nori perdaryti, – išsprūsta man.

– Tame ir pakastas visas šuo, – lyg užbaigdama pokalbį ji sudeda į drobinį maišelį kortų kaladę. Taip ir jau matau tą šunyti, kurį su broliu vaikystėje pakasėme po sodo obelimi. Kažin po kuria?.. Grįžus iš prisiminimų, sėdžiu prikandusi lūpą prieš susimąsčiusią tarologę. Jaučiuosi, lyg prieš mane būtų ne šita ilgaplaukė ragana, o Lukas, kuris tuoj pasakys, kad kažką ne taip padariau, kažką neteisingai pasakiau.


– Nebijok manęs, Margarita, – ištaria ir atrodo, lyg glostytų mane savo balsu. – Aš – ne jis. Man nereikia tavęs perdaryti.

Parašykite komentarą