Bevardis

You are currently viewing Bevardis

Tas padaras purvina nosimi nuskalbtos juodos spalvos lyg būtų ką tik išlindęs iš kamino verčiau jame būtų pasilikęs. Visa ironija ta, kad jis dvi savaites čia, o dar be vardo, nes mažoji ir didžioji niekaip nesutaria:

-Kvarcas!

-Čilis!

-Ne, Kvarcas!

-Tada gali būti Kvarcas Čilis!

-Joks jis Čilis!

Po kurio laiko:

-Burokėlis! Turėsim Morką ir Burokėlį! O gal geriau Ridikėlis?

Ir galiausiai lankstosi ausys girdint:

-Šašlykas!

Tai prasidėjo man atvykus į naujus erdvius namus, kuriuose iškart pasijutau lyg kačių rojuje: pro langus stebi visą saulės kelionę, bėgioji laiptais aukštyn žemyn, miegi ant nesuskaičiuojamo kiekio palangių, slepiesi krūvoje maišų, kurių dar neišpakavom, nes ką tik atsikraustėm (tiksliau, vis dar kraustomės).

Aną dieną tos dvi didelė ir mažesnė kažkur išdundėjo, po tamsos ir šviesos grįžo ir vėl išdundėjo, prikrovusios kalnus daiktų ir prikračiusios man maisto. Šviesa pakeitė tamsą, bet jos vis negrįžo. Pasijutau vieniša. Svajojau niekad daugiau nelikt viena. Žiūrėjau, kaip į mūsų pievutę atklydę bembiai baukščiai peša žolę. Pro lango televizorių gaudžiau sparnuotus. Nuolat tikrinau ar namie niekas neropoja ir neskraido. Ateidavau pažiūrėti ar yra ėdalo ir svarsčiau, ar jo užteks, kol jos grįš. Laukiau, kad kas nors išvalys mano tualetą. Per kitą langą skaičiavau plentu pralekiančius automobilius ir vyliausi, kad vienas iš jų bus tas mano mielas mėlynas, įsuksiąs į mano kiemą.

Bet nutiko kažkaip ne taip. Kažkaip neteisingai suvizualizavau ateitį. Įsuko be jo dar du. Daug žmonių prigižėjo. Kai kuriuos jau buvau mačiusi anksčiau. Ir, o varge, mažoji atnešė ir pakišo man po nosim tą suodžių spalvos našlaitėlį, kurį, kaip vėliau sužinojau, prieš tai įvaikino katė kaip du vandens lašai panaši į jį.

Ne, aš nebūsiu dar viena jo mama! Dar ko! Tegul nesitiki per daug. Tegul džiaugiasi, kad su juo dalinuosi jų meilę, jų glostančias rankas, vietą ir šilumą jų lovose, kraiką, maistą, laiptus, vaizdus pro langą, muses, palanges…

Jis toks įkyrus. Glaustosi. Taip garsiai murkia, kad net pavydu, nes aš taip nemoku. Jis vis ateina ir meilinasi. Jo ūsai taip maloniai kutena. Jis lenda ir kviečia pažaisti. Negaliu su juo nebėgioti. Jis toks juokingas. Norisi jį lyžtelėti, kaip mane mama vaikystėje lyžteldavo, kaip mudvi su sese viena kitą lyžteldavome. Einu su juo pasivolioti, pamiklinti nagučius ir parodyti jam kas čia vyriausia. Mes daug ką veikiam, bet nei jis, nei kas nors kitas iš manęs nesužinos, kad pagaliau nesijaučiu vieniša rytais, kai tos dvi dar nepabudę, naktimis, kai jas užmigdom, dienomis, kai jų nėra. Tiesą sakant, dviese daug smagiau pro naujų namų langus stebėti įdomiausias pasauly laidas apie gamtą.

Parašykite komentarą