Psichologė

You are currently viewing Psichologė
Psichologe

Vieną vasarą sode susiginčijo trys broliai serbentai.

– Jūs man neprilygstat! C vitaminas, kalis, geležis, – vardijo savo dorybes juodasis serbentas.

– Turim ir mes C vitamino! – iš nevilties dar labiau pabalo baltasis brolis.

– O koks želė iš mano uogų! – nenusileido raudonasis serbentas.

Tai nugirdo avietė. Nubėgo savo ilgomis kojomis pas geruogę ir sako:

– Mano ir uogos, ir lapai gydo žmones nuo peršalimo.

Mirksėdama riestomis blakstienomis gervuogė bedė į ją aštrų žvilgsnį, o žaliaakė aktinidija įsiterpė:

– Aš gydau nuo visų ligų!

Agrastas šiaušėsi iš įniršio, surėmęs spyglius su svarainiu. Švelnusis šilkmedis barstė iš nevilties saldžias uogas tuščiam kivirče su išpuikėle šilauoge. Apskritaveidė braškė pravirkdė žemuogėlę pasakiusi:

– Aš, o ne tu visų uogų karalienė!

Ginčijosi ir daržo gyventojai.

– Tu – žalias visuose reikaluose, – kritikavo žirnį pupelė.

Bulvė su saulėgrąža pykosi, kol saulė nusileido. Krapas su bičiule petražole varžėsi dėl populiarumo. Bazilikas su rozmarinu mėgino nurungti vienas kitą kvapu, o mėta tikino melisą, kad ji sėkmingiau ramina žmones. Pomidoras net sprogo puikuodamasis prieš papriką. Aitrusis pipiras mėtė aštrias pastabas ašaras liejančiam agurkui:

– Tu bevertis, nes esi beveik vien iš vandens!

Cukinija net susigūžė iš pasipūtėlio moliūgo išgirdusi tokių žodžių, kaip beta karotenas, omega 3 ir selenas, nes apie tai kaip gyva nebuvo girdėjusi.

– Tavęs visi vaikai nekečia! – česnakas užsipuolė kaimyną svogūną.

Patisonas garsiai šaukė:

– Aš – daržo skraidanti lėkštė!

Pastarnokas, morka ir burokėlis ginčijosi, kurio iš jų spalva gražesnė. Erzelį kėlė žalia salotos ir špinato diskusija. Gūžinis kopūstas įrodinėjo broliui Briuselio kopūstui, kad viena didelė galva geriau nei kelios mažos.

Nerimo ir vaismedžiai. Išdidusis abrikosas apipylė kukliąją slyvaitę priekaištais. Obelis pareiškė esanti

sodo pažiba ir įgėlė kriaušei, neva ši gebanti tik širšių į sodą prikviesti. Saldžios trešnės ašaros riedėjo kamienu, kai pusseserė vyšnia ją taip kritikavo:

– Tavo uogos šlykščiai saldžios ir tinka tik špokams lesti ar kirminams landžioti!

Kai sode neliko nei vieno laimingo, taškuotais sparneliais atplasnojo Boružėlė. Visi žinojo: jei Dievo karvytė čia, pats Dievas ją atsiuntė kažkurio gelbėti. Susižvalgė visi, kam gi bėda? 

O Boružėlė skraidė nuo vieno augalo prie kito, kiekvienam vis kažką šnabždėdama. Nuščiuvo sodas, lyg lietus pyktį būtų nuplovęs, ir per jį nuvilnijo šypsenų banga.

– Ką tau pasakė? Ką tau? – visi teiravosi vienas kito.

– Ji man sakė: tu ypatinga, nes esi braškė, – prisipažino raudonskruostė.

– O man, kad aš nuostabi, nes esu vyšnia!

Visi pasakojo, ką iš Boružėlės išgirdę ir suprato: kiekvienas ypatingas, nes nepakartojamas ir su niekuo nesulyginamas.

Parašykite komentarą