Niekada nelygink savęs su kitais – sako jie, išmintingais save vadinantys. Ir aš nelyginu, kiek tai įmanoma, bet nutinka visaip – kartais palygini, nors tu ką. Kad ir šį kartą, kai priešais sėdi moteris, negalėjusi auginti keturių savo vaikų.
Dievas davė, o žmogus atėmė. Ir vieną davė man.
Ji man įteikia rožių, suvyniotų į traškų celofaną ir dėkoja, kad užauginau jos dukrą.
Susitikimą suorganizavusi mergina, sėdinti nuošaliau, pataiso:
– Vis dar augina.
Ką turėčiau pasakyti? Pasidžiaugti, kad iš jos nelaimės man laimė turėti dukrą? Padėkoti, kad leido vaikui gimti? Kad mergaitė sveika, protinga.
– Tada negėriau, – teisinasi, – tik vėliau, kai paėmė vaikus.
Ačiū die.
O tyla tokia sunki.
– Gal aš išeisiu, jūs pasikabėsit?
– Paklauskim mergaitės, – vėl įsiterpia darbuotoja.
– Gal pabūk, mama, – tepasako.
– Panaši į tėvą. Tėvo dukros kopija – nosytė tokia pati, – komentuoja stebėdama keturiolika metų nematytą dukrą.
– Bet ir jūsų riesta, – pastebiu.
Ji pritaria. O darbuotoja ragina aktyviau klausti, juk keturiolika metų praėjo. Tiek visko į įvyko.
Moteris grąžo savo nesveikas rankas. Teisinasi. Pabaigusi ilgą pasiteisinimų ir skurdų klausimų sąrašą, žiūri tai į mane, tai į tylinčią dukrą.
Aš trumpais pasakojimais (ilgų istorijų ir mano greitakalbės ši moteris neišgirs) ir klausimais plėšau nepatogią tylą, lyg senus tapetus nuo sienų. Matau drebančias mudviejų dukros kojas ir žinau, kad ji viską fiksuoja – pamatys ir išgirs daugiau už mane. Ir man papasakos – esu vienintelis žmogus, kuriam mergaitė gali pasakyti viską.
– Turite kortelę, norėjote padovanoti, – vėl primena darbuotoja.
Moteris nerangiai kuičiasi rankinėje. Ruplėtos rankos ištiesia kortelę. Oi ne ta, jaunesnio sūnaus. Suranda dukters.
– Gal norite pasilikti? – paklausiu.
– Tai kad jau paturėjau keturiolika metų. Tegu dabar dukrytė turi.
Mergaitė užsikiša kortelę už telefono dėkliuko – prie brangiausių daiktų savo gimimo duomenis, vienintelę relikviją iš mėnesį trukusio gyvenimo su biologine mama.
-Jau valanda baigiasi, – primena pokalbį prižiūrinti mergina, – dar klauskit kažką.
Ką čia beklaust? Gūžčioja pečiais moteris, šnairuodama į savo dukrą, per valandą ištarusią vos kelis žodžius, bet šiaip ne taip sutikusią nusifotografuoti. Mama norės pasižiūrėti į tave, kai jai bus liūdna – toks argumentas tarp daugybės kitų, mergaitę įtikina.
Atsisveikinant ji išdrįsta paprašyti mamos telefono ir ją apkabinti. Susižvalgom su globos centro darbuotoja, stebėdama šią sceną iš šalies žinau, kaip šiam vaikui tai padaryti sunku, ir man pasidaro taip gaila mūsų visų.
Bet labiausiai gaila tos moters, kuri negalėjo auginti savo keturių vaikų.
Tokiom akimirkom paaiškėja, kad tie vaiko auginimo rūpesčiai, kartais atrodę nepakeliami ir taip dažnai traukę į patį juodžiausią nevilties dugną – švenčiausia dovana, nes šalia yra šviesiaplaukė priežastis keltis rytais, riestanosė, su kuria galima pasijuokti tik iš mudviems suprantamų juokų.
Sakykit ką norit, bet negaliu nepalyginti savo juokingai lengvo kryželio su sunkiu tos moters kryžiumi: nepakeliama prarasti savo vaikus ir žinoti, kad juos augina kiti.
