Sesės Dvynės

You are currently viewing Sesės Dvynės
Senoje sodyboje 6 skyrius

Tikriausia pastebėjai, kad Senoje sodyboje daug kas po du: poroje šaknimis susikibę Sodybos vadovai Ąžuolas su Klevu, dvi tarytum antikos kolonos balkoną šakomis remiančios Tujos, du susirašinėjimo draugai Lazdynas ir Klevas, Kaštonas, priklausomas nuo vargšės Viralinės užgaidų, ir dar daug kitų po du, apie kuriuos tau dar niekas nepapasakojo. Tas skaičius „du” atsirado ir ant namo visai netrukus po to, kai sodyboje apsigyveno įsibrovėliai.

Eglės irgi dvi, bet vos įžengus į kiemą taip neatrodė. Augo jos kaip viena, lyg kokia Eglė kvadratu, nes tik iš Senosios sodybos pietvakarių žvelgdamas galėjai pamatyti, kad į dangų sminga dvi Eglių viršūnės. Jos tarsi viena eglė padalinta į dvi, todėl tas dvi Egles visi sodyboje vadino Sesėm Dvynėm. Net Žynys šermukšnis negalėjo paaiškinti to du viename fenomeno. Kažkas girdėjęs, kad žmonės mėgsta daiktus, kurie lyg ir du, bet sutalpinti į vieną. Bet čia gi ne daiktai, o gyvi padarai.

Rodės, kad Eglėms tai nerūpi – jos tik mėgaujasi tuo, kad yra dviese ir savo aštriais spygliais gina Sodybos rytų frontą. Ar ginti reikėjo, ar ne, niekas nepasakė. Bet kam gi tada Dievo duoti spygliai? Kas žino iš kur gali atklysti priešas? Priešų nebuvo, tik į rytus nuo sodybos driekėsi laukai. Juose vasaros sezonu ir dabar gali pamatyti laigančius veršiukus ir sunkius tešmenis vos panešančias jų mamas, uodega pėdas paskui save šluojančią lapę ir ilgomis ausimis lyg antenomis pavojų gaudantį kiškį, nuolatinius gandrų susirinkimus ir pulkelius baukščių stirnų, kurios nesiklaususios, ar galima, dažnai užsuka ir į Senąją sodybą.

Nuo rytų stirnoms ir kitiems laukiniams gyvūnams į Sodybą patekti paprasčiau nei nuo vakarų – nereikia kirsti gatvės ir rizikuoti gyvybe po ketrurratės būdelės ratais. Todėl jie ramiai sau mažo miškelio, skiriančio Senąją sodybą su kita nemažiau sena sodyba pakraščiu, patenka į pievą, kad karštomis vasaros dienomis smilgų karalystėje pasislėpusios, surastų gurmaniškų patiekalų. Būna išaugs pamiškėje koks medelis, ir joms seilė nutįs per visą pievą – kaip gi jo nenuskabysi?


Ta Eglių gynybinė pozicija suteikia joms vieną privalumą – jos slėpė nuo kiemo gyventojų kerinčias saulėtekių nutapytas drobes, o neretai ir vaivorykštes, kurios yra ne kas kita, o ženklas, kad tą kartą Saulė ir Lietus susidraugavo. Kad šie du dangaus veikėjai ne dažnai draugauja – tu pats kuo puikiausiai žinai.

Apie dangų daugiausia žinojo Geltoniji Slyvaitė. Ji, augusi pačiame sodybos kampe, nebuvo apsisprendusi, ar priklauso Sodybai ar kažkam kitam, todėl nenorėdama veltis į sodyboje vykstančias peripetijas, ji tarsi nusiplaudavo, sakydama:

-Aš jums nepriklausau.

Kitais atvejais ji laikė save pilnateise Sodybos gyventoja ir neatsakydavo padėti visiems be išimties. Nejaugi buvo iš jos kokia nauda? Buvo.

Geltonoji Slyvaitė tik iš pirmo žvilgsnio atrodė menka žuvelė, t. y. eilinis, nereikšmingas Sodybos vaismedis. Rūgščios geltonos uogos ir siaubingai pavojingi spygliai. Kitom aplinkybėm niekam nei į galvą nebūtų šovę prie jos artintis, vengiant išsibadyti akis ar savo jautrią sielą. Bet artinosi, nes Geltonoji Slyvaitė žinojo tai, ko nežinojo kiti. Tas paslaptis pažinti jai turbūt padiktavo jos apvalios kaip planetos uogos, geltonos kaip saulė, bet viduje rūgščios iki pasišlykštėjimo. Toji rūgštelė simbolizavo Slyvaitės atskleidžiamas paslaptis – jas įminus ne visada skanu, todėl kurį laiką vaikštai susiraukęs – taip ji aiškino savo darbą. Iš kur ji traukė tas paslaptis? O gi žiūrėdama į žvaigždes.

Kai kurie sodybos skeptikai ją vadino ragana, kurią reikia sudeginti ant laužo, o jos žinias laikė burtais. Tačiau Slyvaitei labiau rūpėjo jos mokslas, jos pasirinkta misija ir kiti jai svarbūs dalykai, bet ne kitų nuomonė. Todėl ji ir toliau sau gyveno, laikydama nuo kitų saugų atstumą. 

Geltonosios Slyvaitės aistrą žvaigždėms palaikė net žynys Šermukšnis ir pats neretai jos prašė patarti, kai nerasdavo atsakymo sau ar pritrūkdavo išmintingų patarimų kuriam nors sodybos gyventojui. Prastesni santykiai Slyvaitę siejo su Gudobele, nes pastaroji nelaikė žvaigždžių kalbos mokslu, o laikė tai kažkuo panašiu į būrimus iš šermukšnio uogų ar ąžuolo gilių. Neatmeskim ir to, kad ji pavydėjo Slyvaitei. Jai buvo lengva suprasti visa ko priežastį – pažiūri į žvaigždes ir žino. O štai Gudobelei reikėjo ilgai stebėti, daug klausinėti, kol išaiškės kame vienos ar kitos problemos šaknys.


Eglės Geltonąją Slyvaitę vertino dėl vienos priežasties – ji joms paaiškino, kodėl jos, išaugusios iš vienų šaknų, sujungtos palei žemę į vieną kamieną, buvo tokios skirtingos. Galima sakyti, jos buvo visiškos priešingybės, neskaitant jų identiškos išvaizdos, dygumo ir bendro pomėgio stebėti viską aplinkui. Slyvaitė atidžiai pažiūrėjo į dangų ir išaiškino viską labai paprastai:

-Sesės Dvynės, jūs dalinatės perpus bendrą žvaigždžių jums išpieštą žemėlapį, todėl vienos visos bendros visumos savybės atiteko vienai, o kitos – kitai. Jūs abi turite praeiti tą patį kelią, nes dangaus dovanotas žemėlapis jums vienodas. 

Jų skirtumai buvo maždaug tokie: viena mėgo, kai vėjas kedena jos spygliuotą rūbą, o kita vėjo nekentė, bet mėgo lietų, kuris išplauna iš jos galvos niūrias mintis. Pirmoji sakydavo, kad geriau tų juodų minčių visai neturėti, bet jei jau yra, tegul jas išpučia vėjas. Bet labiausiai ji mėgo sakyti sesei:

-Nereik tiek daug galvoti! – Tas sesei, pratusiai viską analizuoti, visai nepatiko.

Pirmoji, iš prigimties svajoklė, niekada neieškojo paaiškinimo tam, kas vyksta. Ji, paprastai sakant, mėgo skraidyti padebesiais. Tų debesų prieš jos akis būta tiek, kad skraidyk į sveikatą, kol atsibos. O jai neatsibosdavo. Ji tiek prisvajodavo, kad kai svajojo paskutinę savo tos dienos svajonę, jau buvo pamiršusi pirmą. Svajonei išsipildžius, ji net neprisiminė, kad apie tai svajojo, nes ilgai neapsistojo ties nei viena iš jų. Leido joms plaukti galvoje lyg tiems debesims, ir buvo laiminga.

Antroji neneigė svajonių galios, bet kaip visko nesudėliosi į minčių lentynas? Todėl ji viską skaičiavo, analizavo, kiekvieną svajonę registravo ir jai išsipildžius užrašydavo tikslų laiką ir kitas aplinkybes. Ji nuolat galvojo, kodėl svajonė gimė, kaip prie tos svajonės prieita, kokiomis aplinkybėmis ir dėl kokių priežasčių ji išsipildė. Nuo viso to jai galva įsiskausdavo. Kai įsiskaus vienai, tai skauda ir kitai Eglei. Tada pirmoji vėl jai sako: 
-Nereikia tiek daug galvoti!

Galvojo ji apie daug ką, kai tuo tarpu jos sesuo tik leido vaizdams, garsams, kvapams ir kitiems pojūčiams keliauti per ją, o jai mėgautis jais.

Ne vien tik galvos skausmas persidavė nuo vienos kitai. Dalinosi jos įvairiais potyriais: kai viena nuliūsta, tai ir kitai kažin kodėl liūdna, kai viena kvatojasi, tai ir kita negali susilaikyti nesijuokusi. Visi kūno ir sielos pojūčiai keliavo iš vienos į kitą, ir atvirkščiai.

Ne, jos nebuvo sunumeruotos – niekad gyvenime nebūtų leidusios, kad kuri nors iš jų būtų pirma, o kuri antra. Negi kada kas sako: čia pirma obuolio pusė, o čia antra. Tai tik dvi vieno obuolio pusės, taip ir Sesės Dvynės Eglės buvo lyg vienas apvalus obuolys, kuris neturi nei pradžios nei galo. Tai kėlė pavydą kitiems, kurie buvo vieniši arba tiems, kurie nebuvo vieniši, kaip antai Sesės Tujos, bet vis tiek dažniausiai jautė vienatvę, nors tu ką.

Eglės vienišos nesijautė, nes jas ir sėkmės, ir nesėkmės užklupdavo kartu. Skyrėsi tik tai, kaip jos į visa tai reaguoja. Per baisią liūtį pirmoji kentėjo, antroji džiūgavo. Kai vėjas viską šlavė savo kelyje, pirmoji šoko apimta ekstazės, o antroji stovėjo susigūžusi, įsikibusi į savo sesę.

Kaip tai buvo įmanoma gimus tą pačią akimirką? Slyvaitė viskam turėjo paaiškinimą:

-Jei jūs būtumėte ne dvi, o viena, tai būtumėt normali vidutiniška Eglė, bet jūs esat dvi, todėl viskas jums padalinta perpus ir jums tenka visko mokytis vienai iš kitos.

Paklausiusios Slyvaitės patarimo, ilgainiui jos išmoko iš viena kitos daug svarbių pamokų, įgijo gebėjimų, kurių gimdamos negavo, nes jie gimstant atiteko sesei. Visus aplinkui stebino tai, kad jos viena kitai nieko nepavydėjo, negailėjo, viena kitos nesmerkė. Jos žinojo, kad tai būtų lyg save smerkti.

Visgi kiekviena norom nenorom parodydavo sesės trūkumus. Kai toji tą trūkumą pamatydavo, lyg kokia nauja programa įsidiegdavo, dėl ko ji imdavo elgtis taip, kaip anksčiau nemokėjo. Panašiai kaip telefone ar kompiuteryje žmonės programas įdiegia ir gali jų dėka kažką nuveikti – dirbti ar pramogauti. Ilgainiui, kai visos svarbiausios programos buvo įdiegtos, joms beliko jausti turbūt maloniausią dalyką žemėje – visišką sielos ir kūno vienybę taip stovint kartu ir ginant Senosios sodybos rytų frontą.

Ar jos buvo tos per pusę padalintos sielos, kurių abi pusės klaidžioje žemėje, kad pagaliau būtų kartu? Ar čia buvo kažkas kita? Tai tik vienas Dievas žinojo. Jis į sodybą nebuvo užsukęs, todėl tik Sodybos gyventojai kartkartėmis pasvarstydavo, kaip čia yra.

Sesės Dvynės žinojo, ką joms teko išgyventi, kol jos pasiekė tos šerdį glostančios pilnatvės, bet su kitais tuo dalintis nenorėjo – turėjo viena kita ir dangų, kuris joms padovanojo išskirtinę dovaną – visada būti kartu.

Parašykite komentarą