Būna randi stalčiuje užmestą personažą, kurio prototipas buvo pasimaišęs realybėje. Pamenu, rašiau norėdama suprasti, kaip atsiranda tokios moterys. Norėjosi padaryti ją, Staselę, neigiamą neigiamą, bet jau berašant kažkaip pagailo jos… Ką manote, ar atrodo reali mano sukurta Staselė?
👧
Staselė, darželyje nešiojusi dvi šiaudų spalvos kaseles su raudonais taškuotais kaspinais, didesniais už jos galvą, nuo gimimo buvo asfalto vaikas – užaugusi dviviečiame penkiaaukščio blokinio daugiabučio bute. Staselė, su ant kaklo pakabintu buto raktu, nekentė ne rakto, o savo vardo, kuris jos gimimo liudijime ir vėliau pase taip ir buvo užrašytas: Staselė. Taip jis buvo įrašytas ir mokykliniame žurnale. Ji būtų norėjusi gimti Violeta, Neringa ar bent jau Rita – bet kuo, tik ne Stasele. Apie tai niekas nežinojo. Vėliau, kai suaugs, ji tai pasakys močiutei, bet iki tol apie tai niekas nežinos. Netgi mama.
Mama daug ko nežinojo – tėtis juo labiau, nes jį kasdien Staselė matė tik iki penktos klasės. Prieš tėčiui išeinant, ji kai ką pasipasakodavo mamai, bet tėčio rankomis užtrenktos namų durys užtrenkė ir duris, skyrusias ją su mama. Kiek jai tada buvo? Vienuolika? Taip, vienuolika. Vienuolikos Staselė buvo taip panaši į tėtį, kad visa jo giminė mamai kėlė vien skausmą.
Tėtis net vardą buvo išrinkęs – Staselė buvo jo mylimos močiutės vardas, žmonai nepatikęs kaip ir pati močiutė. Bet ji turėjo keistą įsitikinimą, kad vardą mergaitei turi rinkti tėtis, kad ši būtų laiminga. Staselė žinojo šią savo vardo kilmės istoriją ir tai, kad ji anaiptol nėra laiminga. Ypač dėl vardo. Bet vylėsi, kad dar ras laimę. Turbūt tada, kai suaugs ir pasikeis vardą.
Laiminga Staselė niekaip netilpo jos ne itin lakioje vaizduotėje. Paklausta, kuo vardu, prisistatinėdavo: Stanislova. Meluoti negalėjo, bet elgėsi taip, kad nebūtų įmanoma priklijuoti mažybinės priesagos. Paauglystėje paaiškėjo: tai ne išeitis. Tuomet Stanislovą teko keisti į Stasę, nes anos vardo versijos paskutinis skiemuo prajuokindavo visą klasę po Artūro, gražiausio klasės berniuko, frazės:
– Ar tai aš tas tavo Stanis, su kuriuo eisi į lovą?
Staselė, praradusi tėtį dėl kitos moters, nežinojo, ko labiau nekęsti – vyrų ar moterų. Mama kaltino aną moterį ir, bekaltindama, vis dažniau žiūrėjo į stiklinės dugną, dėl ko pasimiršdavo darbas, dukra, namai.
Kol Staselė buvo maža, tėtis nuveždavo ją vasaroti pas savo mamą. Močiutė, kitaip nei daugumos vaikų močiutės, gyveno ne kaime, o tokiame pat daugiabučių kvartale kaip ir jie, tik kitame, mažesniame mieste. Kai tėtis išėjo, močiutė liko – nors ir buvo jo mama, vis tiek buvo vienintelė močiutė, pas kurią Staselė galėjo vasaroti. Ir ne tik vasaroti, kaip paaiškėjo netrukus.
Pas močiutę buvo dar nuobodžiau nei namie. Tiesą sakant, visur buvo gryna nuobodybė, o vienintelė pramoga – žiūrėti filmus per televizorių. Juos visus išmoko beveik mintinai, ypač apie didžiojo Tėvynės karo didvyrius, ir svajojo vienam iš jų suvaidinti kokį nors labai kilnų vaidmenį, už kurį įteikiamas ordinas. Nežinojo, kokie jie yra ir už ką, bet žinojo, kad tam ji privalo būti uoli spaliukė, nešiojanti žvaigždutę su jaunojo vado atvaizdu, vėliau nemažiau uoliai ryšėti raudoną kaip liepsna kaklaraištį, kuris taip šildo krūtinę, kad net saldu, vėliau įstoti į komjaunimo gretas ir kitaip tarnauti savo nuostabiai šaliai. Kai apie tai papasakojo močiutei, ši tik pasijuokė.
Mama, dėmesinga jai mažai esant, vėliau visai nesidomėjo dukters svajonėmis. Praėjus metams po to, kai tėtis užtrenkė namų duris, o mama pamilo stiklinės turinį, Staselę išsiuntė gyventi pas močiutę. Nors Staselė neturėjo artimų draugų, išvykti gyventi pas močiutę ir patekti į naują klasę ji nenorėjo. Močiutė kepė skanius kotletus su įdaru, kuriuos vadindavo zarazais, bet nepalaikė jos svajonių, todėl Staselė atsigaudavo tik mokykloje, kur galėjo parodyti, kokia yra pareiginga ir uoli.
Vis dėlto Staselei patekti į pirmūnų lentą nebuvo lemta. Tyliai pavydėjusi tiems, kurie iš jos nuo pirmos klasės šaipėsi, septintoje klasėje perkelta į mokyklą kitame mieste iš pradžių nerimavo, bet vėliau džiaugėsi, kad nauji jos mokytojai nežino, jog ji nėra kabėjusi garbės lentoje. Klasiokų nuomonė jai rūpėjo mažiausiai. Tie tikslai, kurių ji turėjo, galėjo būti pasiekti tik dėka vyresnių žmonių – tų, kurie patys kažką nuveikė dėl savo šalies.
Negalėdama spindėti pirmūnų lentoje, ji reiškėsi kaip aktyvistė. Buvo sukūrusi iš piršto laužtą istoriją, kad pradinėje buvo pirmūnė, o po sunkios galvos ligos jai daktarai uždraudė daug mokytis. Kažkuris iš klasiokų pasakė, kad tai panašu į burtus, bet Staselė netikėjo burtais ir sakė, kad raganas reikia deginti ant laužo.
Aktyvistė Staselė siūlėsi būti visur, kad kompensuotų prastokus mokymosi rezultatus. Kalboms pakrypus apie profesijas, ji nieku gyvu nesutiko eiti į profkę ir pareiškė, kad studijuos institute. Tai kėlė visų mokytojų juoką. Močiutei ta mintis patiko labiau už Staselės socialistines idėjas.
Vis dėlto anūkės bandymas įstoti į pedagoginį buvo nesėkmingas, ir močiutė ją pakvietė dirbti auklyte vaikų namuose, kuriuose pati dirbavosi.
Staselės ambicijos tapti svarbiu socialistinės visuomenės nariu tuo neužgeso. Argi įmanoma, dirbant auklyte, tėčiui įrodyti, kaip jis klydo jas palikęs, o mamai – kaip ji suklydo, įnikusi į alkoholį?
Visa širdimi nekentė ne tik savo, bet ir visų tėvų. Todėl vieną vakarą, gulėdama savo lovoje ant kieto spyruoklinio čiužinio, ji prisiekė, kad visą gyvenimą gelbės vaikus nuo blogiu ir ydomis permirkusių suaugusiųjų – jų tėvų. Iš patirties žinojo: šeima, kaip institucija, nėra patikima. Nuo mažens matydama, kaip močiutė rūpinasi vaiknamio vaikais, Staselė jos jiems pavydėjo. Tačiau ūgtelėjusi suprato, kad viskas teisinga: negalima visos meilės atiduoti tik savo anūkams, o vaikams geriausia gyventi vaikų namuose, kuriuose dirba tokios tarybinės moterys kaip jos močiutė.
Po kelių metų, sovietinių griuvėsių paženklintoje Lietuvoje, Staselei pavyko neakivaizdžiai studijuojant gauti auklėtojos diplomą, o praėjus porai dešimtmečių – tapti socialine darbuotoja. Atsilaisvinus vietai vaiko teisių tarnyboje, Staselė suprato: dabar išmušė jos valanda atlikti svarbiausius savo gyvenimo darbus.
Staselė
