Derybos

You are currently viewing Derybos

Ne odė besibaigiančiam karštam Rugsėjui, bet vis tiek jo garbei.

🍁🍂🕸

Rugsėjis susiderėjo su Liepa, kad jis gali būti ne mažiau karštas nei ji. Liepa iš pradžių gardžiai juokėsi, visiems pasakojo, apie Rugsėjo kliedesius:
– Kur tai girdėta, kad Rugsėjį būtų liepos karščių! Rugsėjo šalnos nudegina augalų žiedus! Matysit, nė jurginai nespės sužydėti kaip teks traukti kailinius. Na gal viena kokia dienelė ir bus karštesnė, aš nesiginčiju. Žinoma, gali būti ir savaitė karštesnė, kaip ją ten vadina? Bobų vasara? Bet kur matyta, kad Rugsėjis mane pralenktų!?

Tuo metu Rugsėjis štai ką kalbėjo:
– Visi pamiršo, kad aš beveik visas vasaroje – tikroji vasara baigiasi ties lygiadieniu, o kodėl iki tol negali būti liepos karščių? Imsiu ir nušluostysiu Liepai nosį.

Liepa sloga nesirgo, kad jai reiktų šluostyti nosį, bet tikriausiai Rugsėjis turėjo galvoj tokį posakį, kai ką kita reiškiantį. Galima suprasti ir jį: būti Rugsėju – ne pati geriausia dalia. Visi jo nelaukia, o jam atėjus aprauda vasarą. Ką daugiau veiksi po atostogų grįžęs prie darbų ar į mokyklos suolus? O kur dar visi kiti nepatogumai!

„Jei laimėčiau derybas, mano reputacija kaip mat šoktų į aukštumas,“- svajojo Rugsėjis.

Pasvajojęs ėmėsi veiksmų. Laimėti nebuvo paprasta. Teko derėtis su Saule, vėju, lietumi ir rūku. Reikėjo rengti žvėrių ir paukščių susitikimus. Sunkiausia buvo sukviesti medžių atstovus, todėl tokie susirinkimai vyko nuotoliu. Jei Saulė sutiko karščiau pašviesti, lietus rečiau pasirodyti, o vėjas debesis dažniau išvaikyti, dėdė rūkas pasakė, kad jis ateis kasryt, ir taškas.

Žvėrims Rugsėjo mintis patiko – ilgiau turės gardaus maisto, bet jie ne kažin ką gali padaryti, o štai paukščiai – jie tuo klausimu galingi: neiškris gandrai ir visi pamirš, kad jau ruduo.

Gandrai sukiojo sparnais ties smilkiniu, klausydamiesi Rugsėjo norų. Jiems tas Rugsėjis šiuose kraštuose buvo svetimas, niekad nematytas. O patys žinote, kad svetimiems sunkiau daryti paslaugas. Vis tiek reikės skristi, o jei nespės iki šalčių? Rizika didžiulė, o nauda kokia? Kaip jiems Rugsėjis sumokės už žalą? Kiti paukščiai buvo kiek sutrikę, bet gandrų autoritetas jiems buvo šventas reikalas.

Medžiai sutiko nekeisti rūbų į spalvotus, bet negarantavo, kad pavyks. Jie skundėsi esą labai priklausomi nuo visų kitų geros valios.

Vorams kaip ir gandrams buvo ne motais – jiems reikia grynam ore pasidarbuoti iki tol, kol ateis tikri šalčiai. Antraip jų rasė išsigims. Ir taškas.

Įlipus į metų sceną Rugsėjui visi laukė rudens vėsos: ištuštėjo poilsiavietės, gelbėtojai kaip meškinai ėmė ruoštis žiemos miegui, kasdien vildamiesi, kad tai paskutinė jų darbo diena. Bet Rugsėjo dienos ėjo, viena už kitą gražesnės. Gaudydami jas, žmonės veržėsi į paplūdimius, į gamtą. Tiesą sakant, mieste tverti karščių buvo neįmanoma.

Liepa sunerimo matydama laikraščių antraštes skelbiančias, jog tai karščiausias kada nors buvęs Rugsėjis. Aplink visi vieni kitų klausinėjo: „ar pameni tokį karštą rugsėjį? Ar nebus jis karštesnis už liepą?“

Liepa guodėsi matydama, kad net kęsdami karščius niekas nepamiršto, jog jau ne vasara: dangaus nebeskrodė gandrų sparnai, rūkų paskandinta gamta rytais ilgai busdavo iš miego ir dar ilgiau džiovindavo nuo drėgmės sušlapusius apdarus, vorai darbavosi kaip įpratę, o dienos trumpėjo kaip trumpėjusios. Prieš besisukantį metų ratą net Saulė su Mėnuliu buvo bejėgiai.

Klausi, kaip tuomet jautėsi Rugsėjis? Jis iš pradžių trynė rankas, bet vėliau supratęs, kad tie jo karščiai buvo tik kvaila ambicija. Ne daugiau.

Parašykite komentarą