Vasaris. Jis dalina pažadus. Turi tam visas teises nuo tada, kai pasiskolino vardą iš vasaros.
– Vasara, vasara! Ar girdi? Aš trumpam apsimesiu, kad esu tu.
Vasara per toli, kad išgirstų, o paskutiniam žiemos mėnesiui kas? Jis pagalvos, kad tyla reiškia pritarimą ir apsiskelbs, kad yra vasaris (vasara būti negali, nes jis yra ne ji, o jis).
Kas nuo to pasikeis? Išoriškai niekas, o viduje – viskas, nes kaip daiktą, žmogų ar reiškinį pavadinsi – toks jis ir bus.
Todėl sėdžiu savo kieme, pasidėjusi ant kelių pailsusias nuo sekatoriaus ir pjūkliuko rankas, kurie darbavosi naikinant žemę užėmusių slyvų krūmynus, ir svajoju kaip atšilus orams įkrisiu į hamaką. O gal jau pasikabint? Kas sakė, kad su vasariu jis nesusidraugaus?
Sėdžiu saulytėje atrėmusi nugarą į viralinę ir suprantu, kad galėčiau čia sėdėti ir klausytis amsinčio kaimynų šuns, jam pritariančių kitų, karksinčių varnų ir kitų paukščių, kurių neatpažįstu, balsų, kol sutems. Tuomet įsitaisyčiau po mėnuliu. Tikriausiai ir šiąnakt pilnaties šviesa taip apšvies kiemą, kad bus šviesu net viduje. Gulėčiau po dangumi hamake, jei nebijočiau negyvai peršalt ir kad kokia slampinėjanti lapė, šmirinėjantis šeškas ar neduok die vilkas užsuks kieman paspoksoti, kas aš tokia esu.
Taip ir matau: atmerkiniu apledijusias blakstienas, o į mane žiūri daug smalsių akių. Aš kaip kokia Elzos užburta guliu savo hamake. Jei pajudėčiau, bėgčiau namo kiek kojos neša klykdama, kol pabustų aplink visi. Kaimynams būtų juoko ir šnekų šnekų… Gerai, kad dar nemoku žvėrių kalbos – sunku įsivaizduoti, ką jie apie mane pagalvos.
Tiek to, nerizikuosiu. Hamakas dar palauks. Pasėdesiu dar šiek tiek kieme ir pabūsiu su dar viena vasariškai saulėta žiemos diena.
