Lėtai

You are currently viewing Lėtai

Mėgstu važiuoti lėtai. Renkuosi apeiti greitkelius, važiuoti ten, kur galima netikėtai atsitrenkti į žvyrkelį ir dardėti juo, kol vėl padangos pajus po savimi asfaltą. Man patinka stebėti pro šalį bėgančius medžius, kylančią ar besileidžiančią saulę, sakyti: žiūrėk kiek stirnų, lėtai važiuoju, o tu fotografuok… arba sustoti mažo miestelio parduotuvėje ledų ir lėtai lėtai važinėti jo gatvelėmis, apžiūrinėjant senus namus.
Mėgstu dirbti lėtai. Rinktis tai, kas turi prasmę, reikšmę, skonį, atmintį, vertę. Panerti giliai į kiekvieną detalę ir pajusti ją savo kailiu, kad galėčiau tai ištransliuoti kitiems. Suteikti kiekvienam žodžiui skonį, vaizdui – kvapą, o jų deriniui – gylį, kad žmonės patirtų visą skalę emocijų, užuot šokinėję nuo vieno objekto prie kito, bet nepasotintų alkio.
Mėgstu važiuoti aplinkkeliais ir lieku nesuprasta dumiančių autostrada – lyg gyvenimas būtų ne kelionė, o bandymas kuo greičiau patekti nuo taško „a“ iki „b“.
Mėgstu dirbti lėtai, kad mano darbo vaisių norėtųsi skanauti vėl ir vėl, užuot užpildžius savo meniu daugybe beskonių patiekalų. Mėgstu, bet kartais (o gal dažnai?) lieku nesuprasta. Tuomet numoju ranka ir sakau – sudie, nes, deja, jau žinau, kaip lengva išduoti save.
Mėgstu… ir tikiu, jog tyliose pakelėse galima sutikti žmonių, kurie vyksta ta pačia kryptimi.

Parašykite komentarą