Katinas

You are currently viewing Katinas
foto unsplash.com

Skaičiusiems Tabasko ir Orichidėjos meilės istoriją. Kartą paklausiau ir užrašiau, ką apie tai šnekasi Katinas su Kaktusu.


– Žinai, Kaktuse, Pipiras mane laikė niekšu dėl to juokelio su jo išrinktąja. Nesakau, kad didžiuojuosi tuo savo poelgiu, bet argi būčiau vertas uodeguotųjų ir ūsuotųjų vardo, jei pulčiau ant kelių atsiprašinėti. Ir dar prieš ką! Prieš išpuikusį svetimšalį augalą!

– Bet jis gimė šitam krašte ir netgi šiuose namuose.. – bandė paprieštarauti Kaktusas, susigėdęs, jog ir pats ne visai vietinis.

– Gerai, jau gerai, bet ta amžinai užriesta nosis dėl jo kokios ten… mmmmeeekk… mmmeeeekkkksikietiškos kilmės mane varo iš proto. Ir ko nevarytų! Nebent tos dėl jo galvą pametusios gražuolės, kuri pati nežino iš kur atsibeldė.

Kaip šiandien pamenu tą šiurpią dieną, kai ją atitempė į namus. Visa spalvota žiedų jūra įbangavo į namus ir sutūpė ant palangės, stalo, spintelių. Anos visos sulipo į vazas. Rūpėjo jos man – negaliu paneigti. Norėjosi apuostyti, krimstelėti ir atsigerti iš indų, kuriuose damutės mirkė kojas. Nieko skanesnio nesu ragavęs! Žinai, net mažosios padaužos duodami skanukai, neprilygsta kompotui, kuriame gėlės bent trumpai pamirkė kojas.

Toji baltaveidė, tiesa, neturėjo privilegijos pamirkyti pėdų vazoje, bet ji turėjo visą tuntą kitokių. Sėdėjo išvertusi savo dailias blauzdas ir nors tu ką. Nenuostabu, kad Pipiras neatsilaikė ir pametė makaulę. Ir kaip nepamesi! Nuo jos sklindantis kvapas buvo kitoks nei kvepalai tų gražuolių, kurios greit nulenkė galvas po savimi patiesdamos ryškų ir aitrų žiedlapių kilimą. Gal ji net nesikvėpino? Taip rūpėjo tai patikrinti! O kokios išdidžios visos buvo tą dieną – net koktu pagalvoti! Vos ne visos užriestom ir, apsaugok, Pilnatie, prilipdytom blakstienom, kad neatsiliktų nuo tų tetulių, kurios jas atnešė.

Tragiškas vakaras buvo, nieko nepridursi. Visi, išskyrus mažuosius, rinkosi virtuvėje. Argi aš būčiau norėjęs, kad kiekvienas, peržengęs namų slenkstį, mane gniaužytų? Ir, dar blogiau, lystų bučiuotis! Dar kartotų: „kokia nuostabi katytė“!

– Katytė!? – čia jau ir romusis Kaktusas neišlaikęs įsiterpė į Katino monologą.
Rainius jo nesiklausė arba apsimetęs, kad negirdi, tęsė:

– Aš pats žinau, koks esu puikus, bet kaip jiems paaiškinti, kad esu vyrukas, Katinas, kad juos kurrr? Tas į vazas lipančias damutes, susirikiavusias būreliais, aš mielai būčiau nustumdęs nuo palangės (nes tai mano nuosavybė!), jei tos fifos ir jas atnešusios garsiakalbės tetos nebūtų ore paskleidusios tokio kvapo, kad net užėmė uostomąją. Kad nepakratyčiau letenų nuo to šlykštaus dvoko, prasmukau pro kojas ir leidausi žemyn laiptais. Ir pamanyk, kaip aš apsidžiaugiau!

Ten, apačioje, buvo padengtas stalas, lėkštės buvo pilnos skanumynų. Bet kaip trumpai truko mano laimė! Aš vos spėjęs lyžtelėti, išgirdau atidundant artyn pėdutes ir ore sklindant balsus: „gaudykit katytę!“

Pačiupęs pirmą pasitaikiusį jau kažin kada nudobto paukščio sparną, pasislėpiau ir ruošiausi puotai, bet sugužėjo tetulės ir man prapuolė apetitas. Dar blogiau, supratau, kad čia ne tik nebus kaip tinkamai pasisotinti, o ir prigulti, nes nebuvo nei vienos palangės. Tuomet pabandžiau susirasti patogesnius keliukus. Nepatikėsi. Tiesą sakau, nepatikėsi, Kaktuse. Tos rankos, mane neseniai mylavusios, mane nustūmė nuo keliukų. Nuo šiltų jaukių keliukų ir minkštos suknutės į kurią taip saldu buvo pasigaląsti nagučius. Nors kažkuri po to spygtelėjo „kac, kac, kac“, neva viliodama mane pas save, bet aš žinojau, kad tokio pažeminimo dar kartą neištversiu. Todėl išdidžiai užlipau laiptais ir, apsaugok, Deive Bastete, pakliuvau į dar didesnį pragarą.

Mane pačiupo vienas snarglys ir ėmė su manim bėgioti po namus šaukdamas „pagavau katytę!“. O antras puolė vytis, rėkdamas: „atimsiu, jei neatiduosi“. Mažoji šeimininkė pripuolusi bandė mane ištraukti anam iš glėbio, šaukdama „paleisk, jis mano! Tu neturi teisės jo imti!“. Man protas aptemo ir aš pasielgiau taip, kaip joks save gerbiantis katinas nesielgtų. Buvo daug ašarų per kurias aš spėjau įsmukti į slėptuvę tarp knygų. Tik mano brangioji žino kur toji slaptavietė yra, o aš buvau tikras, kad šįvakar ji manęs tikrai neieškos.

Ten galėjau tol, kol bildančių kojyčių ir spiegiančių balsų garsus pakeitė palaiminga tyla. Nors svetimų vaikščiojančių padarų neliko, nosį riečiančio kvapo niekas nepašalino. O kur dar tos pamaivos ant palangių, kurias net man praeiti buvo sudėtinga! Po dienos kitos jau galėjau gyventi ramiai ir, ką tu manai, aš supratau, kad valgomajame neliko mano svarbiausio stebėjimo posto.

– O kur jis dingo? – žiovaudamas paklausė Kaktusas.

– Tu klausai manęs, dygliuotas miegaliau? Kas kas! Toji pamaiva, postringaujanti, jog kilusi iš Indijos! Nei žinau kas ta Indija, nei man rūpi. Man svarbiau, kas dedasi čia, kieme.

– Tai ko kiurksai namie? Eik laukan pasivaikščiot…- pavydžiai papriekaištavo Kaktusas.

– Išeiti? O ne! Nieks manęs už jokius konservus neišvilios į lauką! Man ir taip gerai medžiojasi. Bet kaip medžiosi, jei pagrindinis… na gerai, vienas iš pagrindinių stebėjimo postų užimtas? Dar bent jei baltaakei nors kiek rūpėtų! Matant kaip toji lyg kokia nuotaka staiposi prieš pipirą, man nervai neatlaikė. Kurį laiką didvyriškai kentėjau. Stebėjau tuodu apsiseilėjusius iš meilės, net prieš kažką vaidinančius, kad nei jiems rūpi nei ką. Ir vieną naktį man, atliekant savo brangiausiai gydymo seansą, šovė stebuklinga mintis. Aš supratau kaip vienu metu pagauti du paukščius!

– Oho, – nusistebėjo Kaktusas, pabudęs iš jį beapimančio snaudulio.

– Oi ne, aš jų negaudysiu! Čia tik toks posakis, spygliuoti. Bingo! Sugalvojau kaip tuos du suvesti krūvon ir sau atlaisvinti stebėjimo postą.

– Koks įdomus tas pasaulis anam aukšte! O, kaip aš norėčiau ten pagyventi! Laiko mane čia tiek metų, kad aš net pamiršau kiek man jų… Aš neturiu nei vieno stebėjimo posto ir nei vienos draugės…

– Na jau na jau, neašarok, tau visai netinka. Ten, iš kur atsibeldei vandens mažoka, todėl liaukis siurbčioti ir klausyk kas buvo.

Kaktusas palingavo savo spygliuotą galvelę ir įsmeigė savo žvilgsnį į ūsočių.


Parašykite komentarą