Kaip musė Zyrza meditacijos mokėsi

You are currently viewing Kaip musė Zyrza meditacijos mokėsi

Musė Zyrza vieną saulėtą balandžio rytą nusprendė išmokti medituoti. Kažin kodėl jai atrodė, kad geriausiai tą sugeba voras Povas, per naktis neriantis tinklą, o per dienas tūnantis savo sukurtame raizginyje.

– Mielas Pove, – nedrąsiai prisiartinus paklausė, – atsiprašau, kad trukdau. Gal kartais mane išmokytum meditacijos?

Voras nusiėmė nuo savo trumparegiškų akių akinius, nusivalė juos į kelnių kraštą ir vėl užsidėjo.

– Hmm. Meditacijos? O su kuo ji valgoma?

– Tai toks dalykas, kai nieko neveiki ir nieko negalvoji.

– O ne. Nieko neveikti ir nieko negalvoti! Aš juodai dirbu per naktį ir intensyviai galvoju per dieną. Eik iš čia, netrukdyk man galvoti, o tai dar sugalvosiu tave į vakarienę paversti.

Musė Zyrza paskubėjo dingti vorui iš akių, bet neįsižeidė – dirba vorelis, lai dirba. Ji ras, kas išmokys meditacijos. Štai ant palangės grakščiai sėdinti orchidėja Lėja, ji tikrai mokės. Išgirdusi musės klausimą, gražuolė pamažu atkėlė savo milžiniškas blakstienas. Zyrza mintyse pasistebėjo, kaip pro jas ką nors įžiūrėti.

– Meditacija? – išpūtė lūpas Lėja. – Aš pernelyg užsiėmusi, kad gaiščiau laiką tokiems niekams. Skrisk iš čia, man laikas grožio procedūroms!

Musė Zyrza ir vėl neįsižeidė. Grožis reikalauja aukų, pagalvojo. Dėl jo, matyt, verta paaukoti meditaciją.

Taip bemąstydama, ar jau sparnus nuleisti ir pamiršti apie meditaciją, ji skrido toliau. Užsigalvojusi nepastebėjo, kaip atsitrenkė į pusbrolį uodą Puodą. Šis, sužinojęs apie pusseserės planus, apsidžiaugė. Girdi, ir jis norėtų išmokti meditacijos.

Zyrzai tolyn beskrendant, už lango dangus aptemo, lyg saulę kas būtų pagrobęs. Ir pasiuto lyti.

Nutūpė musė Zyrza, žiūri kaip lietaus lašai barbena į lauko palangę, kaip jie jungiasi į upelius ir bėga lenktynių lauko takais. Taip sau bežiūrint užmiršo musė Zyrza meditaciją ir visus kitus rūpesčius. Užmiršo kambarį, palangę, burbeklį vorą, puošeivą orchidėją ir net pusbrolį uodą. Taip viską, išskyrus lietų, pamiršusi, ji net krūptelėjo, kai šalia prašneko katinas.

– Medituoji?

– O ne, aš tik žiūriu. Aš dar neišmokau meditacijos. Gal žinai, kas pamokytų?

– Atsipalaiduok, Zyrza. Tai ką dabar veiki – ir yra meditacija, – pasakė katinas Spirgas ir, mostelėjęs savo ilga kaip botagas uodega, nuėjo savais keliais.

Parašykite komentarą