Slysteliu ant šlapio liepto ir manęs nėra. Gyvybė – tarsi vaza, išslydusi iš rankų. Nespėju jos sugauti, nes pati krentu į ežero vandenį. Vanduo uždaro virš galvos dangų.
Ar taip pasibaigia gyvenimas? Netgi tas, kuris dar neprasidėjo? Man keturiolika ir aš keliauju pro mirties vartus, pagamintus iš ežero vandens. Ar spėjau sušukti – gelbėkit? Ar spėjau paskutinį kartą pamatyti dangų? Ar spėjau pradėti gyventi? Ar spėjau sužinoti, kas yra gyvenimas, jei dar nemylėjau ir nekentėjau? Ar aš tikrai išeinu? Mama, tėti, ar aš esu, ar manęs jau nėra?
Manyje maišosi praeiti ir būsimi gyvenimai. Ar aš tik žiūriu, kas vyksta, ar iš tiesų gyvenu? Taip, aš gyvenu! Gyvenu kaip gyvenama sapne. Matau vienu metu praeitį ir ateitį, viską atsimenu, netgi tas vietas, kuriose nebuvau ir kurių dar nėra. Viskas – viena amžina dabarties akimirka, kurioje esu labiau gyva nei tada, kai kvėpavau. Aš ne prisimenu savo praeitį, bet ja esu. Aš ne žinau, kas bus ateityje, o esu ateitis. Aš ir esu, ir manęs nėra. Aš visur ir viskas manyje.
Toji akimirka traukėsi pamažu. Kažkokia jėga tempė mane aukštyn, kad atimtų iš manęs tobulą mane, kad grąžintų iš pasaulio, kurioje laiko tiesės nėra. Ta jėga grąžino bekraštį dangų virš manęs ir žemės tvirtumą po manimi.
-Ji kvėpuoja! – išgirdau. Ir viską pamiršau. Pamiršau aną bekraštę save toje nei pradžios, nei galo neturinčioje erdvėje. Pajutau ant odos šilumą ir šaltį viduje, pajutau šlykštumą burnoje ir gėlimą skrandyje, pajutau nuostabą, kad kvėpuoju ir nerimą, kas bus toliau.
