Kas žino, kiek reikės laukti, kol mane išlaisvins? Kol tos rožinės sriubos kam prireiks, peršalsiu negyvai! Dar ir plaučių uždegimą įsivarysiu, stypsodamas šaltoje patalpoje! Taip tą reikšmingą dieną širdau, ilgėdamasis šilumos. O diena buvo karšta, antraip niekas nebūtų gaminęs to patiekalo. Ji kaip visada buvo užsiėmusi ir aš jai visai nerūpėjau. Tepasakė: „Vaikai, patys pietus pasiruoškit, man savaitgalį vestuvės.“
Vestuvės? A, vestuvės! Apie vestuves vėliau. Papasakosiu iš eilės, kiek įmanoma nuosekliai papasakoti apie šaltibarščius. Kaip sakant, koks patiekalas, tokia ir istorija.
Aš – paprastas emaliuotas puodas, nupirktas krautuvėlėje šalia kremliaus. O ne, ne to kremliaus! Net būdamas sovietinės gamybos produktas, vis tiek esu savo žemaitiško kaimo patriotas. Kremliumi vadintas dviaukštis daugiabutis, šalia kurio stovėjo pastatas su jame veikiančia kaimo krautuvėle.
Daugiabučiai kaimuose man visada atrodė lyg keliauninkai išsiruošę miestan, bet ar tai pasiklydę, ar patingėję, ir iki jo nenuėję. Kas žino, kodėl šis kaimo daugiabutis buvo taip iškilmingai vadinamas. Gal ten gyveno svarbiausi kaimo žmonės? Gal jis buvo vietos traukos centras? O gal tikrai priminė ambicingą keleivį, tikintį pasiekti pačią Maskvą, bet taip ir likusį amžiams Dievo užmirštame Žemaitijos kaime, su pavadinime besipuikuojančiu žodžiu „dvaras“?
Džiaugiausi, kad man teko laimė gyventi ne daugiabutyje. Buvau pargabentas į sodybą kaime, esančiam kokie du trys kilometrai nuo parduotuvės. Tų kaimų čia devynios galybės – nesuprasi, kodėl vos ne kiekviena troba čia turėjo (o gal vis dar turi?) savo kaimą: Laukdvariai, Bagdonai, Pykaičiai, Bartašiškė, Rudiškė, Payžnys… Payžnys, mūsiškis, pro kurį teka toks mažas Yžnės upelis, kad net žemėlapyje nerasi jo vardo.
Iki tos šaltibarščių nakties jau buvau sodyboje giliai įleidęs šaknis ir bala žino kiek metų uoliai tarnavau. Kas ir suskaičiuos tuos metus? Žiema vasara, žiema vasara ir nepajutai, kaip pasenai. Tuomet buvau jau nebe pirmos jaunystės, bet reikalingas ir ypač tinkamas tokiems viralams kaip šaltibarščiai.
Savo namus, stovinčius sovietmečiu išraustų kanalų apsupty ir tuo primenančius Veneciją, aš iš karto pamilau. Juose buvo kas veikti visiems pojūčiams. Uoslę džiugino ir erzino saldumynų kvapas, o ausims darbo duodavo dainos ir istorijos apie spalvingą kaimo praeitį. Dainų skambėjimą kiek prislopindavo svečių sukeltas triukšmas ir vaikų juokas, neišvengiamas dėl daugybės jos anūkų, sugriūnančių per vasaros atostogas. Ji, visų vadinama Baba, jau seniai buvo palaidojusi mylimą vyrą, visų, vaikų, anūkų ir tolimesnių giminaičių, vadintą tiesiog Tėčiu.
Kaip tie pyragai įsisuko į šitą trobą, niekas nepamena, netgi aš. Ji juos kepė ne tam, kad vaišintų saviškius. Kepdavo juos pagal užsakymus vestuvėms, jubiliejams, krikštynoms ar kitoms didelėms šventėms. Tokios tai vestuvės jos laukė ir tą savaitgalį. Besisvečiuojančios atžalos ir atžalėlės įdarbintos prie tų kepinių nesispyriodavo, tik švelniai juos pašiepdavo, vienos iš dukterų naujadaru. To žodžio net man liežuvis nesiverčia pasakyti. Taip negražiai apie tokį saldų ir gražų daiktą aš niekada neišdrįsčiau pasakyti, bet argi mano metalinei galvai žmones mokyti?
Tąsyk pas ją atostogavo dvi mergiščios, jos anūkės, žviegiančios dėl menko nieko. Iš kur joms tiek laimės, tiek juoko, tiek pokštų? O jau kalbų, kalbų! Man net ausys raitėsi, apsvaigus nuo jų suplakto šnekų, kikenimo, krykštavimo kokteilio.
Jos tada dar nežinojo, kad po daugybės metų kaip ir vaikystėje kartu vakaros iki išnaktų, niekaip neišsemdamos gilaus šnekų, problemų ir prisiminimų šulinio, juoku prisidengdamos savo nelengvas patirtis. Jos tada dar nežinojo ir to, kad ir jų dukros, iš pažiūros skirtingos kaip diena ir naktis, žydraakė blondinė ir rudakė brunetė, nuo mažumės ras žaidimų, šnekų ir bendros veiklos. Nežinojo, nes tuomet jos buvo tie vaikai, kuriems Baba pasiūlė patiems pasigaminti pietus.
Toji naktis neturėjo būti nieko ypatinga. Bent jau jokie ženklai to nerodė. Gal niekas jų nepastebėjo? Ir jei tų šaltibarščių būtų tą karštą rugpjūčio ketvirtadienį jos nepagaminę, tos nakties niekas niekada nebūtų prisiminęs. Panašiai būtų nutikę, jei tų šaltibarščių būtų po pietų nelikę.
Vis dėlto žvaigždės danguje tąsyk išsidėliojo ypatingu būdu, nes šaltibarščių liko, o prie namų savo lapeliais nervingai mosuojančios drebulės pasveikino dviratį atminantį smagų strazdanotą riestanosį berniuką, gyvenantį viename iš anksčiau išvardytų kaimų.
Vaikėzo šypsena papuošta burna jam, atvežus vaistų, pieno ir kitų produktų, kaskart mandagiai paklausdavo Babos kaip jos sveikata. Tada šypsena nutūpdavo ir ant Babos lūpų, kurios ištardavo: „Oi tu mano daktarėlis!“.
Trys trijų seserų vaikai tąsyk nežinojo, kad suaugę visi kartu susitiks labai retai, bet jau čia kita istorija. O tuokart jos paprašė, kad pusbrolis, kurį tuomet jos vadino ne kitaip kaip broliu, pasiliktų nakčiai. Trijulė ilgai svarstė kaipgi miegos, nes sofa buvo mažoka trims. Nė vienas nesutiko miegoti atskirai. Tuomet sugalvojo gultis skersai, o kojas pasidėti ant kėdžių. Vėl buvo priežastis juokui, bet miegoti jie neskubėjo.
Negaliu paneigti – smagi buvo toji naktis kanalų, beržų, drebulių ir pelkių apsuptoje troboje, iki paryčių skambančioje nuo trijų nerūpestingų kortuotojų. Žaidė jie iki aušros viską iš eilės ką mokėjo. Nerūpėjo jiems, kad akyse nebuvo regėję jokių monopolių, unų, diksitų, o ką jai kalbėti apie visokius minekraftus. Tokių mandrų žaidimų nepardavinėjo ne tik krautuvėlė šalia vietinio kremliaus, bet ir bet kuri kita šalies parduotuvė.
Smagiai lekiant laikui, smagiai ir išalkstama. Jų ir mano didžiai laimei penktą valandą ryto šaldytuve lyg kokioj Sibiro tremty buvau surastas aš, pasipuošęs rožine sriuba. Neneigsiu, buvau bepradedąs įsivaryti snarglį ir daugybę kompleksų nuo tokio šalto ir ankšto kambario, kuriame teko stumdytis su uogienių, pieno stiklainiais ir kitais maisto likučiais.
Vien pavalgyti trijulei neužteko, reikėjo įvykį įamžinti. Nežinau, kaip nutiko, bet fotoaparato griebėsi vaikis, o mergiščios vaipėsi prieš objektyvą, maitindamos viena kitą, kad tas ankstyvo šaltibarščių valgymo ritualas atminty išliktų ilgiau nei bet koks puodas, bet kokia nuotrauka ir bet kokia troba, apsupta drebulių ir kanalų.
O aš tepridursiu: net jei visi apie tą įvykį pamirštų, tai nepakeistų fakto, jog tai buvo pirma ir paskutinė mano nuotrauka, kurioje buvo įamžinta mano šlovės valanda.
