Rasti mūsų vaikystės kiemą nesunku, jei jau atvykai į Raudondvarį. Važiuodamas plentu, kurį kaip ištikimi sargybiniai apstoję milžiniški topoliai, įsuksi į Laukų gatvę ir privažiuosi ant gatvės stovintį namą su gluosniu, šakomis šluojančiu žemę. Radai? Vadinasi, jau esi mūsų trijulės vaikystės kieme.
Čia tokios gairės tik tiems, kas laiko mašina kelsis į praeitį, kai Raudondvaris buvo tiesiog kaimas, dažnai vietinių vadinamas didžiausiu Lietuvos kaimu. Raudondvariečiai kaimo statuso nesibaidė. Priešingai, laikėsi jo taip, kad Raudondvaris kaimu liko iki šių dienų. Ne tik Laukų gatvėje bet ir kitose, kurių pavadinimų čia neminėsiu (nes, tiesą sakant, tai visai nesvarbu), tuomet giedojo gaidžiai, kriurksėjo kiaulės, mūkė karvės. Jei nelipsi į laiko mašiną, važiuojadamas pagrindine gatve nematysi pievoje besiganančių karvių ir nebus ant gatvės topolių metamo šešėlio. Todėl aš renkuosi keliauti laiku, kad patekčiau į savo vaikystės kiemą Raudondvaryje, kai jis buvo eilinė gyvenvietė, kurioje vaikai žaidžia kiemuose, o gaidžio giedojimas toks natūralus kaip dabar mesengerio signalas.
Aš jau savo vaikystės kieme stebiu tris mergaites, šokinėjančias gumą.
– Kelk aukščiau! Ką šneki, neįveiksi! – dvi iš jų perkelia gumą nuo pečių ant ištiestų rankų alkūnių – jei reiks kels aukščiau. Trečioji spiegia apimta azarto. Įveikia užduotį ir guma beveik pasiekia dangų – ant rankų pirštų. Ar taip mes mokėmės siekti savo aukštumų?
– Jums gerai, jūs lankot baletą, – išgirstu save vaikystėj sakančią ir išsigąstu šitų žodžių. Ar tikrai juos pasakiau?
Pavydėjau draugėms, nes baleto ar muzikos pamokos buvo svajonės, kurių nesvajojau, nes jos buvo ne man. Nerealios. Kaip nerealu tapti aktore ar cirko artiste. Todėl tiesiog susikuri savo būdą vaidinti cirką: mokai ant užpakalinių kojų sėdėti savo kalytę Špulką arba verti ją vaikščioti ant priekinių, kol netyčia patempti užpakalinę ir kalytė visam savo ilgam likusiam gyvenimui lieka raiša. Ne taip labai akivaizdu, pagalvoji, bet pastebima. Ech… gėda, bet turbūt tokia kaina tapti kiemo cirko artiste?
– Išgelbėjau tavo Špulką, – išgirstu. Viena iš mūsų trijulės gyvena gretimame name, tame, kuris stovi mūsų vaikystės kieme. – Jie norėjo ją sugaut, pasakiau, kad tai mano šuo, todėl paliko.
Taip mūsų kiemo cirke vienintelė artistė, mokanti juokingai ir ilgai tarnauti sėdint ant užpakalinių kojų, liko gyva.
Matau, kaip tos trys mergaitės mūsų vaikystės kieme rengia Dainų dainelę. Veiksmas vyksta ant muzikos mokytojos namo laiptų, todėl gal visai natūralu žaisti tokius žaidimus? Jokių balsų, talentų, eurovizijų konkursų nėra, todėl dainų dainelė – vienintelis būdas tapti žvaigžde. Nei viena iš mūsų dainininke netaps, nors visos kažkur dainuos, pavyzdžiui, chore ar per kurį nors būsimų mūsų trijų gimtadienių. Daugybės gimtadienių, žyminčių, kiek atitolta nuo vaikystės kiemo.
Kai kuriuos kiemo įvykius prarijo laikas, kaip ir tą svyruoklį gluosnį – visų mūsų vaikystės kiemo išdaigų liudininką. Jis vis mėtė savo mažyčius lapelius, tarsi norėdamas užmaskuoti mūsų vaikiškas nuodėmes. Tuos lapelius šluoti ir grėbti buvo tikra kančia! Dabar jo nėra, kaip nėra Špulkos, kaip nėra musų mažų, tikinčių, kad dar viskas prieš akis ir viskas įmanoma, netgi tapti cirko artiste.
O kas tas gyvenimas, jei ne nuolatinis cirkas? Jame privalai būti viskuo: klounu, tigrų dresuotoju, akrobatu ir žonglieriumi. Tikrai, svajonės stebuklingai pildosi. Kodėl niekas tuomet, šokinėjant gumą, nepasakė, kad nebūtina siekti aukščiausio, netgi nebūtina kaskart laimėti, norint tapti savo gyvenimų žvaigždėmis?
