Ar dar pameni Boružėlę, kuri išvyko į sodybos namą šnipinėti įsibrovėlių? Žinių iš Boružėlės kol kas negirdėti, tačiau Senoje sodyboje girdėti šnekant, kad ją aplenkti panoro Šikšnosparniukas. Šis juodasis kipšiukas gyręsis naktiniams drugeliams, kad jis bus pirmesnis nei Boružėlė – atneš ant savo juodų kaip naktis sparnų žinią apie įsibrovėlius. Naktiniai drugeliai vartė akis iš nuostabos, sparneliais plasnojo tarsi bandydami nuginti šį nešvarų ketinimą, nes pasipriešinti vadovybės sprendimui Senoje sodyboje – lygu nepaklusti Dievui. Šikšnosparniukas nuo pat pirmos savo gyvenimo dienos širdo dėl savo varganos tamsoje skendinčios būties. Pavydėjo paukščiams, turintiems laisvę rinktis skraidyti kada panorėjus. -Kodėl mes galim skraidyti tik naktį? – vos išmokęs kalbėti klausė mamos.
Mama vartė savo juodas akis, panašias į didžiules sagas sename megztinyje. Ką tam nenuoramai pasakysi? Taip Dievo sugalvota, ir viskas. Jam nepatiko ir jo juodas rūbas. Tai jis norėjo mėlyno kaip dangus, tai geltono kaip saulė, tai margo kaip vaivorykštė. Mama jam neleido kišti nosies laukan, kai danguje kabėjo saulė ir liepė miegoti, kol vietoj jos Dievas danguje sukabinsiąs žvaigždes ir mėnulį. Bet mažasis Šikšnosparniukas įkišęs nosį į plyšį stebėjo saulės apšviestą kiemą, o mamai nematant – laukan dienos metu iškišdavo galvą. Tais atvejais jį ištikdavo šviesos priepuolis ir visoje Šikšnosparnynėje kildavo panika. Bet vos mažasis Šikšnosparniukas atsigaus, kelias dienas pagulėjęs lovoje užrištomis akimis, kad jose būtų aklina tamsa, numes tą raištį nuo akių ir kiš vėl savo smalsią nosytę į dienos šviesą. Nepadėjo jam nei daugkartiniai apsilankymai pas Gudobelę, nei pas visažinį Šermukšnį, išmanantį visas gyvų padarų ydas.
Kas mažyliui įkalė į galvą norą būti paukščiu? Jis pats nežinojo, kokiu norėtų būti – ar ilgakoju Gandru, ar visus savo dainomis kerinčia Lakštingala. Jis būtų norėjęs turėti visų paukščių geriausius gebėjimus, kad pranoktų juos visus. Šikšnosparnynėje saviškiams išūžė galvas savo dainomis, bet girdėti nenorėjo, kad jam iki Lakštingalos toli kaip iki mėnulio. O Šikšnosparniukui mankštinant savo kojas, kad jos pailgėtų ir sparnus, kad šie taptų panašesni į gandro, šikšnosparnių gentis nežinojo, ar juoktis ar verkti, matant tokį nevykėlį, gadinantį visų sodybos šikšnosparnių reputaciją. Jie tikėjo, kad jo keistenybės nepaplis toliau Šikšnosparnynės ribų, išskyrus gydytojus, kurie kaip tikri profesionalai laikė paslaptį apie savo pacientą.
Į Senąją sodybą atsikėlus įsibrovėliams, keistasis Šikšnosparniukas jau buvo prakutęs ir pasiekęs jei ne pilnametystę, tai paauglišką amžių, kai noras maištauti prieš viską ir visus temdo sveiką protą. Tąkart, kai visi sodyboj sunerimo dėl dvikojų, jis garsiai pareiškė, kad ketinąs skristi į namą ir parnešti žinias apie įsibrovėlius anksčiau už Boružėlę. Kai visi namie sukiojo sparnu netoli ausies, jis užtilo. Suprato, kad verčiau tai laikyti paslaptyje, kad vėl jam neužrištų raiščio ir neprigirdytų kokių mikstūrų, kurios privers laikinai jį atsisakyti ar net kuriam laikui pamiršti savo genialų sumanymą.
O laiką gaišti buvo pavojinga. Jei konkuruoti, tai reikia greitai ir iki galo. Nelaimėsi laukdamas palankaus momento. Nusprendei ir darai.
Nors labai jaunas ir aikštingas, jis buvo gerai apsiskaitęs. Mokytojai stebėjosi, kaip jis vos pridedantis du prie dviejų, tiek visko žinojo. Jo smalsumas vertė mokytojus pasitempti, bet vis tiek šikšnosparnių mokykloj jos pažymiai buvo prasčiausi.
Savo giminėj likęs nesuprastas, Šikšnosparniukas kreipėsi į naktinius drugelius. Šie liepė jam bijoti Dievo ar bent Ąžuolo, jei Dievo nebijąs. Tačiau kaip ir bet kurioje kompanijoje čia taip pat atsirado jį palaikančių ir vieną giedrą vakarą Šikšnosparniukas, lydimas kelių savo naujųjų bičiulių, išskrido iš Šikšnosparnynės seno kaip gyvenimas Ūkinio pastato palėpės neva tik šiaip pasiskraidyti. Naktiniai drugeliai buvo pastebėję, kad iš Balkono į namą vedančios durys kartais būna atviros. Todėl ir tą giedrą vakarą, kai jį akino mėnulio šviesa, jis įplasnojo į kambarį.
Balkonas buvo taip įnikęs į diskusiją su tujomis apie tai, ar mėnulio, ar kambarinio šviestuvo lempa šviečia ryškiau, kad Šikšnosparniuko nepastebėjo. Įskridęs į vidų Šikšnosparniukas atsitūpė į kampuką ir ėmė nevalingai drebėti. Jokie padrąsinimo žodžiai iš naktinių drugelių to drebulio išvyti negalėjo. Tūnojo pasislėpęs, praradęs laiko nuovoką. Taip bedrebėdamas užsnūdo. Kai pabudo, virš jo galvos švietė kitas mėnulis, bet kažkoks beformis, gal kiek panašesnis į saulę. Girdėjo kažką krebždant. Girdėjo balsus, bet nieko negalėjo suprasti. Jau pradėjo keiksnoti save už tą sumanymą ir matė savo laidotuves, kuriose net jo tėvai nerauda praradę tokį neklaužadą, Dievo negerbiantį vaiką. Taip jam mąstant tie garsai aprimo ir jis suprato, kad taip garsiai kalena dantimis, kad tas jo kalenimas atsimuša į sienas ir skamba kaip griaustis. Baimė jį kaustė, bet pabandė atsimerkti. Ir jo juodos anglių spalvos akys pamatė kitas akis – dvi žalias ir dvi oranžines. Tie padarai buvo be sparnų, bet turėjo ūsus, kutenančius jo sparnus. Tie du taip arti buvo prikišę prie jo nosis, kad jis bijojo kvėpuoti, bet dantys kaleno kaip kalenę. Virš jo galvos užsidegė dirbtinė saulė ir jis iš toli pamatė dar vienas, dangaus spalvos akis ir išgirdo baisų klyksmą:
-Aaaaaaaaaaaa!!! Šiiiiiiiikšnoooooooosparnis!
Po to vėl sutemo, neliko nieko. Nei akių, nei dirbtinės saulės. Tik pajuto, kad skrenda. Jo sparnai neplasnojo, bet jis kažkur skrido. Gal į mirtį, pagalvojo. Dairėsi tunelio ir šviesos jo gale, bet nematė nieko, kol neliko visiškai nieko. Kai atsibudo, gulėjo po mėnuliu. Virš jo skraidė naktiniai drugeliai.
-Žiūrėk, jis pabudo, visą dieną išmiegojo, – pasakė vienas.
– Kelkis, skrisk namo, tavo mama verkia, – žadino jį.-Mano mama verkia? – išgirdo save sakant Šikšnosparniukas, ir iš jo spindinčių akių pasipylė juodos kaip smala ašaros.
