Verandos virsmas

You are currently viewing Verandos virsmas
Senoje sodyboje 5 skyrius

Veranda nežinojo Balkono ketinimų jos atžvilgiu, bet jautė, kad šis kiauras pasipūtėlis jai simpatizuoja. Ji mažiausiai būtų norėjusi su šiuo kaimynu draugauti – nejautė Balkonui nieko daugiau tik abejingumą. O kaip gi galėjo būti kitaip, kai vieną dieną įkyriai rodęs rūpestį ir dėmesį, gyręs jos atvirumą ir jautrią sielą, kitą dieną jis ją bardavo už jos jautrumą ir atlapaširdiškumą. Laime, jos nebejaudino nei kaimyno liaupsės, nei jo užgauliojimai. Veranda abejingai klausėsi jo priekaištų ir kaltinimų visam pasauliui dėl jo netobulumo, lyg tie kaltinimai ką nors būtų pakeitę. Galbūt Balkonas manė taip pasirodysiąs geresniu už visą jų aplinkinį pasaulį – sodybą, bet rezultatas buvo priešingas.

„Kaip neteisinga slėpti po sesėmis Tujomis savo trūkumus ir negalias!” – galvojo Veranda.

Iki vieno įvyko, ją visiems laikams pakeitusio, Veranda dažnai verkdavo tiek dėl Balkono elgesio su ja, tiek girdėdama sesių Tujų nesutarimus ir jų nesibaigiančias sarkastiškas replikas:

– Matei, kokia juokinga būdelė pralėkė? Iš kur tokį kledarą ištraukė?

– Ko tas ilgakojis kasdien varlinėja mūsų pievoj? Ar jam čia valgykla?

– Na ir dreba miškely tos tetulės! Jei jau taip šalta, ko rūbus žiemą numeta, tegul pasimoko iš mūsų!

-Ach tie saulėlydžiai! Kiek gali ta saulė leistis? Akys išdegs bežiūrint.

– Toji pieva, kaip drugeliai akių neišsibado su smilgom? Ji tik kurmiams rausti.

Joms taip šnekant Balkonas plojo ir pildė jų replikas savais išvedžiojimais. O Verandai patiko ir gandras, ir gatve pralekiančios būdelės, ir saulėlydžiai, ir šaltmirės drebulės, ir, žinoma, pieva.

Savo didelėmis akims Veranda žvelgė į pievą kaip į sceną, kurioje kasdien vyko vis įdomesnis spektaklis. Pavasarį jos akys nušvisdavo pievai sužibus daugybe geltonų saulių ir kai tos saulės peržydėjusios pakildavo į orą, jai rodėsi, kad ji pati skrieja kartu su pūkų debesimis. Ją ramino monotoniškas smilgų lingavimas ir džiugino per vasarą kintantis pievos rūbas. Rudenį Veranda stebėjo kaip pieva lyg prieš iškilmingą puotą ruošia apdarus žiemai, o viduržiemy žvilgsniu klajojo po pasakiškai žibantį jos paviršių ir stebėjo balerinų snaigių pasirodymus.

Stebėjo ji ir plentą, besidriekiantį tiesiai prieš akis. Keliu pralėkdavo įvairios ratuotos būdelės: tai su užrašu „Pienas” ar „Galvijai”, tai spalvingai išmargintos, tai mažutės viena už kitą ryškesnės, tai lėtos tarškančios didžiaratės, tuščios arba velkančios šieno rulonus ir milžiniškus zefyrus. Dauguma pravažiuodavo kelis kartus per dieną ir Veranda turėjo savus favoritus, maždaug žinojo, kuriuo metu laukti vienos ar kitos keturratės būdelės. Su kai kuriais jos vaizduotėje gimusiais personažais – tų būdelių vairuotojais, ji norėjo susipažinti, su kai kuriais ne. Vaizdavosi, kaip būtų, jei jie čia gyventų, kaip jie elgtųsi, ir spėliojo, ar ji taptų jų mėgstama namų vieta.

Turbūt jau supratai, kad Veranda gyveno savo uždarą gyvenimą, į kurį bijojo įsileisti tuos, kurie galėjo ją nuskriausti. Iš tiesų ji ne kažin kam rūpėjo. Gal tik išskyrus Gudobelę. Ši širdies ir sielos gydytoja, gyvenusi kaimynystėje, ilgai stebėjo Verandą. Ji matė geriau už kitus, koks iš tiesų yra Balkonas ir kaip jis, pats savo yda sukeldavęs Verandos ašaras, ją už tai nuolat ujo. Girdėjo Tujų rietenas ir patyčias. Matė kaip sparnuočiai į langus atsitrenkę krenta negyvi. Regėjo kaip Veranda rauda kiekvienos dėl jos langų prarastos gyvybės ir pastebėjo dar daug ko, kas nebuvo matyti pačiai Verandai. „Taip negali ilgiau tęstis, reikia jai padėti,” – galvojo Gudobelė, stebėdama kaip išgyvena ir sielojasi tokia nė musės negalinti nuskriausti Veranda. Vieną dieną ji prabilo:

-Mieloji, tu neverk, o nustatyk ribas. Tegul sparnuočiai patys saugo save. Tegul Balkonas ieško pagalbos, užuot slėpęs savo negalią. Jie visi turi pasirūpinti savimi, o tu dėl to nekalta. Turi liautis kentėti svetimas kančias ir kaltinti save už tai, kur nėra tavo kaltės.

-Aš tokia esu. Man patinka būti savimi, – gynėsi Veranda.

-Tau patinka kentėti?

-Bet aš tokia – nekentėsiu, būsiu ne savimi, būsiu kažkuo kitu.

-O ne, viskas yra priešingai, – ramiu balsu kalbėjo Gudobelė. – Kentėdama tu prarandi save. Tu esi nuostabi namų vieta, kas vakarą apšviečiama saulės. Kai čia gyvens žmonės, jie tavyje atras šviesų jaukų kampelį, pro kurį pateks iš namo į vakarinę Sodybos pusę. Jie galės ilgai vakaroti tavo globoje, stebėti saulėlydį ir patirti daug nuostabių vakarų.

-O, kada tai bus! Ir ar tai gali nutikti man? – atsiduso Veranda.

Gudobelė susimąstė:

-Argi visada buvai liūdna?

Ir Veranda prisiminė. Matė vakaro saulę plieskiančią pro jos langus. Matė vikrias kojytes, ropojančias po ją, žvitrias akytes, besižvalgančias pro jos langus. Namuose tais senais laikais gyvenusi moteris čia palikdavo savo pirmagimį ir Veranda jautėsi lyg jauna mamytė, besirūpinanti savo atžala, nors pati dar buvo vaikas. Ji leisdavo saulės spinduliams žaisti po mažylio veidą ir mažyčiais pirštukais gaudyti saulės zuikučius.

Dienos ėjo, mažylis augo. Atsirado antras, po to trečias. Kartu su kiekvienu kūdikiu Verandoje mažėjo laimės ir daugėjo triukšmo. Žmonių vaikai vis kažko nepasidalino ir tėvas už tai juos žiauriai baudė. Pamažu Veranda tapo ne žaidimų, o bausmių vieta. Vos kuris iš mažylių iškrės išdaigą – jį ten uždarys. Žodis „veranda” namuose tapo grasinimu. Sulig kiekviena bausme Verandos šypsena namuose buvo vis retesnis svečias. Jos langus uždangstė užuolaidomis, kad smalsios kaimynų akys nepamatytų, kas čia dedasi.

Vaikai užaugo. Tėvai išėjo Anapilin. Namas kartu su Veranda atiteko kitiems žmonėms. Neliko užuolaidų. Neliko senų langų. Nauji erdvūs langai ją pavertė atviriausia vieta visame name, į kurią dar buvo galima patekti pro laukujes duris, bet neliko durų, ją skyrusių nuo pagrindinės namo erdvės. Nuo svetainės atskirta tik arka, ji tapo erdviu kampeliu, negalinčiu nieko nuo kitų nuslėpti ir neturinti kur pasislėpti pati. Tačiau baimė, kad kažkas atves į ją nubausti vaiką, liko jos viduje. Turbūt dėl to ji bijojo visų, kurių nepažįsta, o šalia tokių kaimynų kaip Tujos ar Balkonas, ji norėjo likti nematoma.

Gudobelė klausėsi ir paslapčia šluostė ašaras – jai, savo srities profesionalei, nederėjo verkti. Ilgai tylėjo įsmeigusi žvilgsnį į saulėlydį. Po to buvo dar daug saulėlydžių, po kurių Gudobelė prabilo:

-Mieloji, tau reikia atlikti ritualą. Tau būtina apsivalyti nuo slogios praeities.

-Ir ką man daryti?

-Dvidešimt vieną dieną – dėkok.

-Kam? Tiems, kurie man padarys kažką gero?

-Ne, dėkok visiems. Dėkok tiems, kurie tave mylės ir nekęs, pralinksmins ir nuliūdins, tiems, kurie tavimi rūpinsis ir kurie paliks tave likimo valiai, dėkok tiems, kurie tave girs, aukštins, neš dovanas ar sakys komplimentus, padės ar puoš tave, bet dar karščiau dėkok tiems, kurie tave peiks, skriaus, kaltins, apkalbės, bars, išduos, žalos.

-O kaip dėkoti – garsiai ar tyliai? – pasitikslino Veranda.

-Jokio skirtumo, kad ir mintyse. Tie, kam tai reikia išgirsti – išgirs.

-Koks keistas burtas! Nesuprantu, kam to reikia, bet jei tu sakai… aš būtinai pabandysiu!

Dvidešimt vieną dieną kartojusi dėkingumo žodžius Veranda tarsi nušvito. Jos akys ėmė blizgėti, o viduje apsigyveno ramybė. Ji taip priprato dėkoti, kad jau negalėjo nuo to atprasti. Todėl ir toliau kasdien dėkojo visiems savo geradariams ir skriaudėjams.

Ji dėkojo netgi Balkonui už į ją patenkantį kritulių vandenį. Vasaromis tą pro Balkono skylę besiveržiantį lietų jį vadino kūno ir sielos dušu. Žiemą ji dėkojo už per atlydžius tirpstantį sniegą, nes jis padėjo jai grūdinti kūną ir stiprinti valią. Taip ji tapo bene šviesiausia vieta ne tik name, bet ir visoje sodyboje.

Parašykite komentarą