Senoje sodyboje, kurioje žmonių gyventa tik praeitame šimtmetyje, šio amžiaus pradžioje vyko įdomūs dalykai. Tik iš šono žiūrint atrodė, kad čia nėra jokio veiksmo, nes argi galėjo kas įdomaus nutikti kemsynuose, kuriuose kerojo niekam neįdomūs augalai, be tikslo zujo nereikšminga smulkmė, juos medžiojo sparnuoti padarai ir ropojantys gyviai. Vieninteliai išties dėmesio verti – į porą susikibę Klevas ir Ąžuolas stovėjo ant šlaito lyg nuo kažko bėgę ir trumpam čia sustoję.
Juodviem sodyboje lenkėsi visi, net mažai kitais besidominti, savo dygumu garsėjanti ir rudeniop tarsi cirko artistė geltonomis uogomis žongliruojanti Slyvaitė. Sodyboje buvo ir daugiau klevų, bet šiam pasisekė labiausiai. Jis dėl vieno nutikimo, apie kurį, jei turėsit kantrybės klausytis, išgirsit vėliau, su Ąžuolu buvo susikibęs ne tik šakomis, bet ir šaknimis. Jų šaknys buvo taip susipynusios, kad niekas jau šiame Dievo pamirštame Žemaitijos kampelyje nebūtų įstengęs jų atnarplioti.
Natūralu, kad Ąžuolo ir Klevo pora vadovavo medžių ir vaismedžių paradui, augančiam čia be jokios tvarkos. Tą tvarką turėjo atlikti žmogaus rankos, o kaip jau supratote, žmonės nuolat gyveno visur, bet ne čia. Taip, jie kartais į sodybą atvykdavo. Įjungdavo burzgiančius padargus, kad atsikratytų aukštutėlės žolės džiunglių, kuriose buvo gera pasislėpti nuo priešų, vėjų ir kaitros visiems, pradedant kirmėle ir baigiant stirna. Atvykėliai tą rojų paversdavo plynu lauku, kuriame laimingu galėjai pasijusti tik būdamas slieku ar kurmiu, t. y. jei neatskiri saulėtekio nuo saulėlydžio ir nesi girdėjęs svirplių koncerto.
Tomis atkarpomis, kai pieva priminė trisluoksnį tortą, kurios viršutiniame sluoksnyje siūbavo smilgų galvos, joje visos gyvos būtybės rasdavo sau veiklos.
Tik kaimyninių sodybų gyventojai, svečiai ir pro šalį dviratėmis ar keturratėmis transporto priemonėmis pralekiantys manė, kad tokios apleistos vietos yra blogis, su kuriuo reikia kovoti – laukinę gamtą paversti į civilizuotą, veja nuklotą dailų pasaulio kampelį, kurio netrikdytų visokia smulkmė kaip vabalai, kirmėlės, rupūžės, ant namo stogo tupėtų ne gandrai, o vėtrungės ir balkone puikuotųsi dailūs IKEA lauko baldai.
Taip visi gyvi padarai šaknimis į žemę įsikibę, ropojantys, šokuojantys ir skraidantys ne vieną dešimtmetį gyveno pasiskirstę maždaug dviejų hektarų teritoriją. Tačiau vieną rugpjūčio dieną į ją įsiveržė žmonės. Ne, ne tie, kurie atvykdavo nukirpti kasų smilgoms, o tie, kurie norėjo čia patys įleisti šaknis.
Tiesa, iki šiol buvo užklystančių. Šie apeidavo garbės ratą, įkišdavo nosį į ūkinį pastatą, į namą, katras netingėjo dar ir iki miškelio nusliūkindavo, bet visi iki vieno galiausiai sulipdavo į savo ratuotą būdelę ir nurūkdavo iš kur atvykę.
Tąkart tie patys dvikojai atvyko pirmą, vėliau antrą kartą ir galiausiai – trečią. Tada ir pasiliko. Visi čia per amžius gyvenę šaknuoti, sparnuoti ir ropojantys padarai išsigando. Savo įprastose grupelėse jie diskutavo ir spėliojo, kuo gi visa tai baigsis. Paukščiai vienas kitam ant lapų užrašę nešiojo raštelius, skelbiančius neraminančią žinią. Smilgos viršūnės lyg antenos po lauką transliavo naujieną, pasklidusią nuo vieno sodybos krašto iki kito. Taip nei vienas vabzdys neliko be svarbios informacijos. Žvirbliai taip garsiai čirškė, žiogai taip nervingai griežė nesuderinę instrumentų, kad gandrams pabodo jų klausytis. Todėl tais metais anie anksčiau išsiruošė į didįjį kasmetinį žygį, kad kuo greičiau iš čia išneštų muilą, o kas bus toliau sugalvos kaitindamiesi Afrikos saulėje.
Nerimas pasiekė net didžiųjų medžių galvas, įremtas į dangų. Ąžuolas kaltino Klevą, kodėl tas negavo žinios iš žvaigždžių apie tokį svarbų įvykį ir sodybos pažiba žino ne daugiau už tuos, kurie maišosi jam po kojų. Pasižodžiavo, bet suprato, kad kas, jei ne jie, turi imtis veiksmų ir vadovauti sodybos išlikimo paradui. Ilgai nelaukus, buvo sudaryta komisija, kurios paskirtis – rasti atstovą, galintį patekti nepastebėtam į namą ir sužinoti kuo daugiau apie užkariautojus.
– Aš visur įlendu, todėl šią užduotį skirkit man, – siūlėsi Musė, nes seniai svajojo išgarsėti padarydama žygdarbį.
– Kvaiša, priplos tave pirmą dieną arba prilipsi kur nors, – girdėjau anie turi tokių daiktelių, į kuriuos imi ir atsimuši. Ir viskas, pabaiga, amen, finita la commedia, – gąsdino ją Uodas. – Aš mažesnis, mažiau matomas, priskrendu prie pat ausies, cakt, oi – skanumėlis!
– Nepaėsti susirinkom! – mažyčiu kumšteliu į Ąžuolo šaką trenkė Boružėlė. – Tave, Uode, nugalabys pirmiau nei Musę, nes tu su tuo savo zyzimu visus į kapus nuvarytum. Aš atliksiu špionės vaidmenį, nes mane vadina Dievo karvyte, tai mane net ir sugavę paliks gyvą – jie bijo į mane rankas teptis, kad Dievo bausmės neužsitrauktų. Blogiausiu atveju – išmes lauk, bet žinosiu, kaip vėl patekti vidun, ne pirmas kartas.
Boružėlės kalbos įkvėpti daugybė vabzdžių ir kitų gyvių, pradedant vapsva ir baigiant šikšnosparniu, bandė siūlytis atlikti slaptą užduotį namo viduje, bet Ąžuolas, pasitaręs su Klevu, įteikė leidimą įgyvendinti šią misiją Boružėlei, nes jai daugiausiai galimybių išsaugoti patį brangiausią daiktą – gyvybę.
