Ar kada pagalvojai, žiūrėdamas į save veidrodyje arba vandenyje, kad tai ne tu, o kažkoks kitas padaras? Kažkas kitas gyvena tavo kailyje – taip, jis ar ji atrodo kaip tu, bet viskas jame ar joje tau svetima, nors tu ką. Tiesą sakant, ir jo išvaizda gerai įsižiūrėjus atrodo stipriai atitolusi nuo tavęs. Tau pasisekė, jei nepatyrei to jausmo, priešingai nei Šermukšnis, užsitarnavęs Senojoje sodyboje Žynio statusą.
Nebuvo taip, kad vieną dieną jis atsibudo ir suprato, jog jis yra ne jis. Tai atsitiko kažkaip netyčia. Žinai, kaip būna: iš pradžių tik šmėsteli jausmas, nuveji jį, poto jis vėl pasikartoja, tu vėl pakartoji, bet kai pajauti, kad šalin jo nebeveji ir pamažėle susitaikai, jog tu esi ne tu, tuomet viskas tampa nekontroliuojama.
Galbūt gydytojai tam turi kokią nors ligą, bet Šermukšnis žynys to liga nelaikė. Kaip kitaip: ligos diagnozę nustato kiti, ne pats, o faktą, kad tu esi ne tu gali suprasti tik tu pats. Jei nevaikščiosi po sodybą ir niekam to nepasakosi, niekas nesužinos. Galbūt pamatę pokyčius netgi pasakys: kaip tu pasikeitei! Na taip, gyvenimas yra kaita: rytas, diena, vakaras, naktis ir vėl rytas. Pavasaris, vasara, ruduo žiema ir vėl pavasaris. Viskas nuolatinėje kaitoje ir pokyčiai tavyje taip pat turėtų būti natūralūs, bet tai ne rūbai, kuriuos apsirengi, keičiantis orams ir ne lapai, kuriuos užsiaugini iš pumpurų ir numeti rudenį. Tai tapimas kažkuo kitu, tarsi iš musės pavirstum į katę. Kiek per drastiškas palyginimas, bet, manau, supratai, apie ką aš.
Štai tokie dalykai nutiko senosios sodybos šermukšniui. Ne, jis neatsibudo vieną rytą serbentu ar ąžuolu. Pirmiau jis atitolo nuo savęs, o supratęs, kad jis jau nėra šermukšnis – Žynys, į kurį patarimo kreipiasi visi Senosios sodybos gyventojai, kelio atgal į save nebeliko.
