Saldainiai

You are currently viewing Saldainiai

– O tu pavydi!

– Ne, kodėl, aš gavau saldainių.

– Čia jums parvežėm, – sako žavi atvejo koordinatorė, padėjusi mergaitei rasti biologinę mamą.

Žiūri į juos, tuos saldainius, ir tau atrodo, kad blizgančiuose fererorošė papieriukuose suvynioti ne saldainiai, o keturiolikos metų rūpestėliai: ašaros, ligos, isterijos, bemiegės naktys, aplinkinių priekaištai, kaltinimai… viskas, ko nieku gyvu neišvardinsi.

Žinai, kad nei vieno iš jų niekada neprarysi, kad juos įbruktum bet kam, kad ir praeiviui, nes žinai: saldainis, užuot ištirpęs burnoje, įstrigs gerklėje.

Ne, nepyksti ant jos. Saldainiai jos dukrą auginančiai mamai, vokas su penkiasdešimties eurų banknotu dukrai. Viskas kaip turi būti.

Tau jos gaila ne mažiau nei gaila savęs, keturiolika metų vyniojusios į blizgančius popėrėlius tai, ko niekad nuo nieko nepaslėpsi, o juo labiau nuo savęs – esi ir būsi ne tikra jos mama.

Parašykite komentarą