Stichijos

You are currently viewing Stichijos

Gyvendama kaime nesiliauju stebėtis, kokie čia visi orūs ir išdidūs. Apsidairius suprantu, kad nieko nesupratau apie tikrą gyvenimą, kol gyvenau mieste ar priemiestyje.

Kaip jiems nebūti oriais, kai jie turi tiek visko daug: beribį dangų virš galvos, juos maitinančią žemę po kojomis, žvilgsniu neaprėpiamas erdves aplink save ir tiek mažai žmonių, su kuriais gali save palyginti? Kam lyginti, kai nuo gimimo moki suvaldyti visas stichijas: vandenį, žemę, orą, ugnį? Bet kuris miestietis atsidūręs jų vietoje pasimes, nuleis rankas ir nesuvaldęs vienos iš stichijų spruks miestan.

Stichijos neklauso manęs – štai kodėl jaučiuosi tokia maža antrą dieną iš eilės kasdama pirmąjį sniegą ir niekaip neatkasdama kelio iki namų. Ir dar mažesnė prieš miegą klausydama vėjų orkestro. Kada liausis pūga? Ką šį kartą vėjai iškrės mano mažame pasaulėlyje? 

Parašykite komentarą