Būna, kad slysti paviršiumi. Priimi gyvenimą, žmones ir daiktus tokius, kokie jie yra. Būna, nusivili ir vėl patiki. Kol vieną dieną išsitiesi, nes nori sau visko kas geriausia ir sugrūdi į šiukliadėžę visus kompromisus.
Būna, kad temstant išgirsti beldžiant į duris. Kas čia? Aš – kaimynas, geras žmogus, įsileisk, ar viena esi? Užspaudi pasišlykštėjimą, įsijungi aukščiausią diplomatijos pavarą. Dabar neatidarysiu, ateik dienos metu susipažint. Dieną jau bus nedrąsu.
Būna, pasiūlo sofą, atliko po skyrybų. Geras daiktas, negi išmesi, tau pravers. Aš iš geros širdies. Pagal nutylėjimą suprask, norėsiu kartu ant jos pasėdėt. Ačiū, kol kas neturiu kur padėt. Kol kas viso gero.
Būna, piršliauja kaimynės. Vietinį našlį. Storžievis? Ana tą? Nepraeis? Tą su sofa – kodėl išvarei? Negi būsi viena?
O vienatvė tokia laikina kaip vaivorykštė lyjant apjuosusi dangų. Vakar vieniša, šiandien – pilna ir turtinga, jin ir jan sukasi manyje, nes virš galvos sklando gandrai, į pievą kuklių žiedų šaukiamos sulekia bitės, stirna pamiškėj pritūpus skabo šakeles, per laukus skuodžia zuikis, kūkū burtais buria gegutė, naktim koncertuoja lakštingalos, o varlės rengia puotas kaimynų tvenkinyje.
Braidau po pievą mieliau nei po vyriškų komplimentų jūrą. Šios konkurencijos jie nesupras. Negi konkuruos su augalais, klestinčiais čia kelis dešimtmečius? Ar su tais, ką tik įleidusiais šaknis? Su žeme ir dangum nejaugi konkuruos? Kuriam pavyks tvirčiau už ąžuolą mane palaikyt? Kuri tvirtesnė nei jo šakos ranka pasupuos mane hamake? Nieks geriau už vėją nenupūs juodų minčių ir švariau už lietų neišpraus. Niekas greičiau už saulę ašarų neišdžiovins. Mirkstu alyvų aromate.
Pirma vasara čia, naujuose namuose.
