Beveidė trijulė

You are currently viewing Beveidė trijulė

Tvartas turėjo kitą pranašumą, kuriuo niekas nebūtų galėjęs pasigirti jo kaimynas Lauko tualetas. Greta jis turėjo dar tris pastatus, kurie ne tik jam teikė komfortą, apsupę jį iš visų pusių, bet prie jo šliejosi taip glaudžiai, kad anie buvo tarsi praradę save ir visi iki vieno Sodyboje juos laikė tik Ūkinio pastato dalimis.

Kas paneigs, kad kai pats save užmiršti, tai ir kiti negali tavęs prisiminti? Taip apie juos kalbėjo Gudobelė. Slyvaitė apie tuos dėl Tvarto save pamiršusius sakė, kad šie turėtų dirbti su savimi, stiprindami savo asmeninę Saulę. Kaip dirbama su savimi niekas nežinojo. Ką ten su savim, jei jie su kitais ir apskritai dirbti išvis buvo atpratę.

Visi sodyboje žinojo, kad Malkinė savivertę buvo pamynusi iš meilės Ūkiniam pastatui. Anais Tvarto klestėjimo laikais, ji buvo didžiausia jo gerbėja. Šiais, jos mylimojo nuosmukio laikais, tai nepasikeitė. Plius ji dar tapo jo didžiausia guodėja. Guodė jį, vis primindama jam, koks jis reikalingas, jei ne Sodybos dvikojams, tai jai – kaip ji be jo šiame didžiuliame kieme? Malkinės būklė ne kažką skyrėsi nuo tvarto ir ji buvo lygiai taip pat kaip ir jos mylimasis, prikimšta niekam nereikalingų, sodyboje atlikusiu rakandų, bet savęs ji tarsi nematė.

Manai, tik ji viena mylėjo Tvartą? Jei Malkinė buvo prigludusi prie jo iš vakarų, tai iš rytų ir iš viršaus Tvartą buvo apkabinusi Daržinė – Malkinės karščiausia konkurentė. Ji buvo pasiruošusi priimti viską į save, perimti visą mylimojo šlamštą, kad tik jam būtų lengviau.

Kaip didžiausią lobį ji saugojo kadais joje sukrautą šieną. Kiek pamena, tam ir buvo skirta, todėl Daržinei sutrūnijusio šieno likutis buvo mažytis priminimas apie jos gyvenimo misiją. Tačiau to šieno nebuvo tiek, kad ji negebėtų į save sutalpinti dar ko nors, kad tik jos mylimajam būtų lengviau, erdviau.

Didesnė už Malkinę kelis kartus, ji tai prikišdavo kaip didžiausią privalumą jų konkurencinėje kovoje dėl Tvarto dėmesio. O ką šis? Jis mėgavosi dviejų paikų moteriškių dėmesiu, bet nei vienai nieko tokio nejautė. Šilčiau, kai šalia. Patogiau, kai yra į ką atsiremti. Lengviau, kai kažkas paneša tavo naštą. O ko gi daugiau reikia iki pilnos laimės?

Kitas Ūkiniame pastate save paskandinęs sodybos gyventojas, Garažas, taip pasielgė ne iš meilės kaimynui. Prisiglaudė jis tam, kad jam būtų šilčiau, saugiau ir dar dėl vienos priežasties, kurią tikriausiai sužinosite vėliau.

Jis, nors skirtas ne šiaip stovėti, o apsaugoti nuo visokio blogio dvikojų transporto priemonę, vijo šalin svajonę, kad jame kada nors apsigyvens ratuota būdelė. Drąsiau pasvajodavo jis nebent mažutę svajonėlę apie tai, kad jam nebūtų šalta.

Gyveno jis prie pat Ūkinio pastato iš šiaurinės pusės. Nors prie kažko prisišliejus šilčiau, bet vis tiek šalčio jam teko daugiau nei kitiems. Kad tos šilumos būtų bent kiek daugiau, jam reikėjo naujo lango ir naujų durų. Savo maldose jis meldė tokio mielo langelio, kurį pasukus rankena galima atidaryti ir išvėdinti. Medituojant jis vizualizavo tokias duris, kurios lengvai atsidaro vos paspaudus vieną mygtuką ir nedelsiant užsidaro, paspaudus kitą. Iš kur jis žinojo, kad tokių esama? Kaip manai, kam tie sparnuočiai turi sparnus? O gi tam, kad nuskristų kitur ir žinią ant savo sparnų tiems, kam jos reikia, parneštų.

Garažas pasvarstydavo, kad jei turėtų tokias duris vietoj tų sutrūnijusių medinių su atsilupusiais dažais ir surūdijusia spyna, gal ir ratuota būdelė jame stovėtų? Apie tai niekam neprasitardavęs, nes visi jį už tokias vizijas būtų negyvai užjuokę.

Jau kartą buvo padaręs neištaisomą klaidą, kai pabandė pasakyti:

-Aš – ne Ūkinio pastato dalis, aš – Garažas!

Tai baigėsi dangų braižančiais Varnų kranksėjimais, nervingais Geniuko kalenimais, sarkastiškais drebulių choro aplodismentais, viską užgožiančiu Griaustinio juoku. O varlės kaimynų tvenkinyje kvatojosi taip, kad Garažą ištiko panikos priepuolis. Tarp mažiau išprususių sodybos gyventojų toji Garažo frazė tapo priežodžiu, nuolat prikišamu tiems, kurie sodyboje bandė iššokti aukščiau bambos.

Taip noras tapti savimi dar labiau sugniuždė Garažą. Daugiau smegenų košės galvoje turintys gyventojai, kaip antai, Ąžuolas ar Šermukšnis, teigė, kad tai geras ėjimas, bet ne laiku ir netinkamai žengtas. Akivaizdu, kad toks tvirtas iš plytų suręstas vyrukas, jau seniai turėjo pakovoti už savo vietą po saule, bet kaip jam tai padaryti – atsakymo neturėjo. Kai Slyvaitė tarsi savo uogomis žongliravo keistomis frazėmis „Garažui reikia dirbti su savimi“ ir „jam būtina stiprinti asmeninę Saulę“, patyčių Senoje sodyboje užgesinimo projektui paskirtas vadovauti Klevas. Gudobelė vargetai Garažui paskyrė būseną harmonizuojančią mikstūrą iš netoliese jo augančio Kaštono vaisių, kol ligonio būklė atsistatys.

Čia būtų galima baigti pažintį su šiais sodybos gyventojais, bet argi ne nuodėmė nutylėti apie Garažo meilę Malkinei? Vargšelis buvo praradęs visą savo savastį ne tik dėl savirealizacijos stokos, bet ir metų metus nepajėgęs atkreipti Malkinės dėmesio. Tai buvo toji slaptoji, bet svarbiausioji jo prisišliejimo prie Ūkinio pastato priežastis, nes taip jis buvo visai arti savo mylimosios. Tiesą sakant, net lietė ją, savo svajonių deivę, kuriai jis buvo nė motais.

„Kam jam dvi? – klausė jis savęs, – o man nei vienos?“

Metai ėjo, jis brendo ir seno, o savo jausmų Malkinei nei krašteliu neparodė. Argi į jį žiūrės, kai mylimosios medinės akys jau ne vieną dešimtmetį užpiltos niekuo nepagrįsta meile didžiajam sodybos pastatui?

Vis dėlto vilties tapti atskiru pastatu su nauju langu ir durimis jis nei akimirką neprarado. Numatė Garažas ir tai, kad šis jo planas gali jam tapti bilietu į Malkinės širdį ir jis tyliai sau vienas kūrė planą, kaip jį gauti.

Parašykite komentarą