Savanaudės

You are currently viewing Savanaudės

Katės, jos tokios savanaudės. Kai sergi jos įsitaiso ant tavęs, nes su pakilusia temperatūra tu joms esi vienintelis namuose radiatorius spalio pradžioje.

Tos degustatorės tarsi kibišai aplimpa tave, vos bandai kažką užkąst. Fu, kaip neskanu. Žiūrėk, ką dedi į burną, ką valgai, tas esi – argi pamiršai amžinas tiesas?

Kai katės gaudo muses ar kitus vabzdžius, jos tik žaidžia. Vos vieną dieną šie padarai supras, kad šituos namuos jiems ne vieta, katės ras kitų žaislų, pavyzdžiui, ne ten sudėtų daiktų. Kai meti ir meti senų vazonų šukes, kad susodintum gėles į naujus, nesiskųsk – tavo, ne kačių bėda, jei nepasidedi daiktų į vietas.

Tos savanaudės tik apsimeta, kad slaugo tave. Katės – terapiautės iš prigimties, nes tai joms malonu: atlikti tau galvos, pilvo ar pėdų masažą, medituoti pakėlus galūnes arba savy nešiotis burzgiantį aparatą, kurį įjungus, suveikia visos terapijos, apie kurias jau žinai arba ne.

Gyvenant su jom prisimeni anksčiau tau duotą patarimą, kuris yra tikrų tikriausia kačių išmintis: daryk taip, kaip tau geriausia, tada ir kitiems bus gerai.

Be tų savanaudžių gulėtum sau viena ligos patale, kol už lango klevai rengia tapybos plenerus, vorai varžosi mezgimo varžybose, o šalna vėdina prieš žiemą balšvas paklodes, tiesdama jas ant laukų. 

Parašykite komentarą