Žiūrovė

You are currently viewing Žiūrovė

Ne, aš negyvenu. Aš esu tik žiūrovė. Tos scenos man prieš akis vyksta su žmogumi panašiu į mane, bet tai ne aš.

Taip, išoriškai ji panaši į mane, bet kai žiūriu į ją veidrodyje, nematau savęs.

Žiūriu į ją ką nors veikiančią: kalbančią, einančią, dirbančią, miegančią, bendraujančią ir visokius vaidmenis atliekančią, bet joje nematau savęs.

Kada nutrūko siūlas, siejantis ją ir mane: kai aš buvau ji, o ji buvo aš?

Iškratau dėžę, netvarkingai primestą įvykių, dienų, mėnesių, nutikimų, nevilties, bandymų, melo, apgaulių, atradimų, kraustymosi, džiaugsmų, praradimų, daktarų, pedagogų, draugų, priešų, giminaičių, pardavėjų, meistrų, brokerių, pirkėjų, lankytojų, klientų, ginčų, klaidų, bemiegių naktų.

Ne, atsakymų čia nėra.

Būtų gerai viską sutvarkyti: atskirti gėrį nuo blogio, priešus nuo draugų, viltį nuo nevilties.

Būtų gerai suprasti, kaip įmanoma taip imti ir prarasti save.

Būtų gerai sužinoti, kaip grįžti į save, kaip vėl gyventi: mylėti, džiaugtis, svajoti, laukti ryto, pavasario, laukti atostogų ar žmogaus.

Kiek galima ne gyventi, o stebėti ją iš šalies tokią svetimą, bet tokią išoriškai panašią į mane?

Parašykite komentarą