Musė Zyrza vieną rytą atsikelia, pažiūri pro langą, po to į veidrodį, paskraido po kambarį ir pradeda depresuoti.
– Ko čia sėdi ant palangės surūgus nuo ryto kaip koks rūgpienis? – klausia jos katinas Spirgas.
– Depresuoju, – atšauna Zyrza, net neatitraukdama akių lyg adatos galiukas įsmeigtų į mėlyną dangų.
– Ką tai galėtų reikšti? – pasiteirauja Spirgas.
– Aš liūdžiu, kad niekam neįdomus mano zirzimas.
– Kaip tai niekam, o man? Aš tau ką, panašus į Nieką?
Zirza atsuka savo žvilgsnį ir įsmeigia jį į katiną.
– Tu panašus į katiną, – pasako ji šaltai ir vėl įsmeigia savo aštrų žvilgsnį kažkur ten, už stiklo, ir priduria, – neįdomu ir tau. Galvoju, kad laikas nutrinti ankstesnį gyvenimą ir nusipiešti naują.
– Mat kaip tu čia sugalvojai… – nusistebi Spirgas. – Galiu parūpinti tau trintuką, žinau kur rasti – mėgstu juos kramtyti laisvalaikiu.
– Lyg turėtum dar ko nors be laisvalaikio, – toliau spoksodama į tolį burba Zyrza, – gerai jau, duok tą trintuką.
Dvi valandas praspoksojus pro langą į mėlyną dangų, Zyrza kitas dvi valandas trina savo buvusį gyvenimą mėlynu kaip dangus trintuku. Pavargus trinti, prigula nusnūsti. O sapne mato, kaip susirenka daugybė jos giminaičių ir tarp jų musių angelas Zyzilis. Visos musės jam lenkiasi, o jis klausia – kur yra mūsų Zyrza? Jis dėl jos atskridęs. Visos dairosi, o Zyrzos nėr. Zyrza per sapnus šaukia:
– Aš čia, aš čia! – bet niekas jos negirdi. Taip šaukdama atsibunda ir vėl pamato šalia katiną Spirgą. Tas sako:
– Ko čia rėkauji? Aš ne aklas, matau, kad tu čia.
Musė apsipylusi ašaromis pasakoja katinui savo sapną. Spirgas ilgai, gal kokias dvi minutes krapšto savo trečiąja koja pakaušį, paskui išsitiesia ant palangės ir žiūrėdamas kažkur tolyn sako:
– Tai jau ištrynei tą savo gyvenimą? Ar dar kažkas liko?
– Kuo čia dėtas mano ištrintas gyvenimas?
– Matai, Zyrza, jei tu ištrynei, tai tavo angelas tavęs nebemato.
– Nemato? – apimta siaubo vargšė musė ilgai, gal penkias minutes lieja ašaras, kol katinui Spirgui baigiasi kantrybė.
– Baik zirzti, matau, kad vėl tampi savim, – papriekaištauja verksnei draugei. – Verčiau eik, nupiešk tą, ką ištrynei, ir viskas susitvarkys. Žinau kur padėti pieštukai, mėgstu juos kramtyti laisvalaikiu.
