Draugas

You are currently viewing Draugas

„Mano gyvenimas yra apie draugystę, – pagalvojo Zyrza, spoksodama į Pilnaties apšviestą dangų. – Vieta, kuri lieka tuščia, kai draugą atima Dievas, ligos, ydos, išdavystės ar dvikojai padarai, visada bus užpildyta kito draugo”.

Kai Spirgas išėjo, Zyrza nežinojo, ką daryti su joje atsidariusia kiauryme. Iš pradžių žiūrėjo į ją ir gailėjo savęs. Po to laistė ją ašaromis, tikėdama, kad jų srovė lyg stebuklingo šaltinio vanduo tą tuštumą užlygins. Galiausiai suprato, kad saugiausias ėjimas – ją ignoruoti. Ir užmiršti. Užmiršti draugą.

Kai Mixas sniego spalvos kojinėmis įtypeno į jos gyvenimą, Zyrza negalvojo, kad įvyko stebuklas vardu Naujas Draugas: jis buvo per daug kvailas, per daug smalsus ir per daug vikrus, kad tiktų Zyrzai į draugus.

Bet dienos ėjo. Mixas kasdien darėsi panašesnis į tikrą katiną. Ir tuomet, kai vasara varžėsi su rudeniu dėl savo įtakų, tos sniego spalvos letenėlės įtypeno į Spirgo išgulėtą vietą mažoje Zyzos širdelėje. Mixas uždėjo letenėlės ant jos neužgijusių žaizdų ir, murkdamas tik jam būdingą, bet labai panašią į Spirgo, mantrą, gydė Zyrzos žaizdas.

„Jis pamiršo, kad yra paprastas virš vištidės gimęs katinas, o ne sertifikuotas Reiki meistras,”- nusijuokė sau Zyrza, žiūrėdama į užtemimo laukiančią Pilnatį. 

Parašykite komentarą