Džiniukai

You are currently viewing Džiniukai

– Mama, man vėl skauda ausis nuo tos slogos.

Tarp nepateisintų pamokų ant grindų mėtosi fererorošė popieriukai. Iš jų kaip maži džiniukai ištrūksta prisiminimai.

– Turim jums porą pasiūlymų, – sako vaiko teisių teta iš balto atlenkiamo telefono prieš 14 metų.

Tą telefoną anuomet už keturis šimtus litų kompensavo prekybos tinklas tau, kaip naujai darbuotojai. Kodėl jį prisimeni dabar? Gal todėl, kad tą rudenį taip laukei stebuklo – galimybės auginti vaiką. Krizės išretintos ofiso gretos, reorganizacija, atleistų darbuotojų suverstas krūvis, nurėžti atlyginimai – kas nenorėtų pabėgti į vaiko auginimo atostogas?

Atsisuki. Daugybė mėnesių, kai supranti, kad vaiko nebus, stovi praeityje kaip tušti vagonai, iš kurių jokios naudos. Ar tuomet gyveni, kai kas mėnesį lauki pastojimo, ir nežinai, ką kaltinti už tai, kad draugės tau paskutinei praneša apie savo nėštumus?

Mėnesiai pavirsta į metus, antrus, trečius, ketvirtus, o tu supranti, kad pati pavirtai į desperatiškai save viltimi girdančią pasakos heroję, galų gale atsidūrusią ties kryžkele: eisi į kairę – pasitikrinsi, gal kaltė ne tavyje, eisi į dešinę – minsi ligoninių slenksčius, eisi tiesiai – auginsi kitos moters pagimdytą vaiką.

Kažin kodėl dar paauglystėje manei, kad įvaikintas vaikas bus tavo gyvenimo dalis. Ne ne, jis turėjo būti tik priedas prie būrio tavo pačios vaikų. Bet tau 35, turi nulį vaikų ir girdi iš balto atlenkiamo telefono vaiko teisių tetos balsą:

– Turim jums porą pasiūlymų, kada atvyksite?

Parašykite komentarą