Vėjų varžybos

You are currently viewing Vėjų varžybos
Vėjų varžybos

Jau turbūt esi girdėjęs apie vėjus, mėgusius šėlti Senosios sodybos kieme. Jie erzino visus, ir šalčmirį Garažą, nuolat nežinia už kokias nuodėmes plakamą šiaurės vėjų, ir vieną iš sesių Eglių, ir Klevą, augusį rytinėje Ūkinio pastato pusėje, ir visus kitus, kurie neturėjo saugios užuovėjos.

Nuo rytų driekėsi laukai, o jais vėjams buvo lengva įsibėgėti, todėl jie čia nuolat rengė įvairaus sudėtingumo lenktynes. Taip įsibėgėjus, sustoti sudėtinga, todėl visi Senosios sodybos medžiai ir pastatai buvo nuolatinių jų lenktynių liudininkai ir aukos.

Kuo svarbesnės vėjų varžybos užklupdavo Sodybą, tuo karščiau už jos gyventojus meldėsi miškelyje augusios drebulės. Susispietusios į būrį, jos atrodė lyg koks nuolat išsigandusių nebylių panelių choras, dainuojančių tik joms vienoms suprantama jų lapelių gestų kalba. Iš tiesų tai buvo ne kas kita kaip jų malda, kuri, kaip visi žino, šnekama ne pavieniui, o kartu, yra daug galingesnė už vieno besimeldžiančiojo maldą.

Kodėl jos kadaise pradėjo melstis, niekas negalėjo prisiminti, kaip ir negalėjo prisiminti, kada ir kokiu būdu jų gyvenama vieta – miškelis, buvo padalintas perpus dviem sodyboms. Padalinimas nebuvo akivaizdus – į pelkę panašiu upeliu galėjai perbristi į kitą miškelio pusę iki ausų nesušlapęs. O ko ten bristi? Na, nebent pasislėpti nuo sodyboje rengiamų vėjų lenktynių. Akivaizdu, kad tokią privilegiją turėjo tik dvikojai ar sparnuoti, na, gal dar šokuojantys ir ropojantys, bet jie ir taip turi kur įlįsti, kad taptų ne vėjų olimpiadų aukos, o saugūs žiūrovai.

Nesaugiausia buvo tiems, kurie stovėjo greta kelių jau savo žemišką kelionę pabaigusių medžių. Tokių buvo ne vienas, kaip antai dvi eglės pačiame sodybos kieme.

-Čia galėsi pasikabinti hamaką, – kažkas nugirdo dvikojus įsibrovėlius šnekant.

Ir tas keistas žodis „hamakas“, kelias savaites keliavo iš sodybos gyventojų lūpų į lūpas. Kas tai per daiktas, visi sužinojo tik vėliau, kai iš tiesų Sodyboje jis atsirado. Tiesa, hamakas nebuvo pakabintas kaip planavo dvikojai ant tų savo amželį atgyvenusių eglių, nes vėjai pagavę mintį apie mistišką daiktą, sumąstė sugriauti žmonių planus. Šėlo jie ilgai, kol vieną tamsią naktį ant šono su visomis šaknimis paguldė didžiulius senučių spygliuotųjų kūnus. Garažą ištiko nervinis drebulys sužinojus, kad eglių vargšės galvos vos nekliudė jo mylimosios Malkinės.

Visi sodyboje šnekėjo, kad Drebulyno maldos ir vėl padėjo išvengti nelaimės. Ar joms už tai bus atlyginta? Taip, bet kitame gyvenime, arba pomirtiniame, kas žino, koks jis ten bus, nes dabar jos tik užsidirba karmos taškus savo tolimai ateičiai.

Kaip supratai, dvikojams neliko ant ko pakabinti garsiojo, bet sodyboje dar nematyto hamako. Jis vėliau bus įduotas į rankas dviems pusbroliams, stovintiems prie pat įvažiavimo į Senąją sodybą – Klevui ir Beržui.

Dar vienos vėjų varžybos kaip ir senutes egles su visom šaknimis išvertė šiaurinėje Sodybos pusėje stovintį Uosį, taip pat jau senokai pabaigusį savo žemišką kelionę, bet taip ir likusį styroti.

Tą kartą drebulių maldos buvo ne tokios galingos, ir išgelbėjusios tik Viralinės stogą, bet neapsaugojusios vargšo Kaštono. Tuomet visi iki vieno Sodyboje aikčiojo, kad jis išgelbėjęs mylimąją, paaukodamas savo žaviąją viršūnę. Kad jis už tokį didvyrišką poelgį užsidirbo netgi daugiau karmos taškų nei nuolat maldas kalbančios drebulės, niekas neabejojo – nepalyginsi, kas svarbiau, ar melstis, ar savo kūnu apsaugoti mylimąją nuo žūties.

Parašykite komentarą