Kaip jau turbūt supratai, Lauko tualetas stypsojo netoliese Tvarto. Vienišas ir beveik visų užmirštas. Jis, pravardžiuojamas Išviete, turėjo dar daugiau priežasčių nerimui nei Ūkinis pastatas. Pirmiausia, jis nekentė savo pravardės, nes ji skambėjo moteriškai, o tai jį vertė jaustis nei šiaip, nei taip, trumpai tariant, nepilnaverčiu. Ilgainiui susitaikęs, netgi atsiliepdavo taip pašauktas.
Nerimui Lauko tualetas turėjo labai rimtą pagrindą. Musės, praeity mylėjusios jį labiau nei kitus kiemo pastatus, iš senos draugystės aplankydavo jį ir dabar, kai joms naudos iš jo buvo maža. Jos Išvietei pilnais susirūpinimo balsais zirzė, kad šis šalyje patenkąs į uždraustų objektų kategoriją, todėl gali net neabejoti, kad bus vieną gražią dieną nugriautas ir sukūrentas.
Lauko tualetas, kaskart atsibudęs ir pamatęs, kad diena bus graži, nustėrdavęs ir krečiamas drebulio, laukdavęs galo. Nebuvo tikras, kuris žodis jam buvęs baisesnis, ar „nugriauti“, ar „sukūrenti“. Jo ištikimos viešnios musės zirzė, jog abu vienodai baisūs, bet gal tada, kai esi nugriautas ir tave degina jau nebeskauda? Girdėjęs, kad panašiai ir dvikojams nutinka krematoriume.
Ar bandei kada laukti galo, kaip koks nuvarytas arklys? Ne, tai tau bus sunku suprasti, kaip jautėsi vargšas mirčiai pasmerktas Lauko tualetas. Kiek gražių dienų jis gyveno tokiame siaube, negalėjo suskaičiuoti. Belaukiant tos „gražios dienos“, kai bus sukūrentas, iš jo medinės atminties išsitrynė visos šviesios didingos praeities dienos, kai jo duris sodyboje gyvenę dvikojai varstė daug kartų per dieną – ne rečiau nei Namo ar Ūkinio pastato.
Nors Tualeto didysis kaimynas Tvartas buvo taip pat menkai naudojamas, bet tarp jų buvo esminis skirtumas – Tvartų dar niekas neuždraudė ir dar, jame slėpėsi aibė įdomiausių daiktų, kurių vienu rankos mostu neatsikratysi. Tuo tarpu Lauko tualetas ilgą laiką stovėjo visiškai tuščias. Suprask, nebuvo jame ir to pagrindinio dalyko, dėl ko jis buvo pastatytas.
Todėl pasvajodavo jis apie labai keistą ir turbūt nerealų dalyką – tapti kažkuo kitu, jei jau negali būti savimi. Bet kur yra tas burtininkas, galintis paversti medinę būdelę su širdele į kažką reikalingo ir jaukaus, pavyzdžiui, mažyti sandėliuką ar žaidimų namelį dvikojų atžaloms? To nei žynys Šermukšnis, nei žvaigždžių žinovė Slyvaitė atsakyti negalėjo.
Tvartas vieną dieną užjautęs kaimyną, kitą – jį per dantį traukė. Lauko tualetas žodžių kišenėse neieškojo, todėl nepatingėdavęs atsikirsti, kad jis bent ne avarinės būklės ir neprikištas visas nežinia kokio šlamšto. Iš tiesų Lauko tualeto kūnas buvo naujesnis už Ūkinio pastato ir niekas nebūtų galėjęs paneigti, kad labiau prižiūrėtas už jo didžiojo kaimyno kūną. Kaip nutiko su tuo nuskridusiu stogu, niekas nežinojo. Bet argi gyvenimas pasibaigia, kai neturi kepurės?
