Nepapasakoti apie dvi seses tujas, kurios kaip du sargybiniai stypsojo įsirėmę į namo balkoną, reiškia nieko nepasakyti apie senąją Sodybą. Per savo netrumpą gyvenimą jos patyrė nemažai nuotykių, o tai, kad jos galėjo per langus stebėti žmonių kasdienybę, joms suteikė išskirtinį statusą. Tiesa, atsirasdavo medžių šalia namų, bet juos tuoj nurėždavo, kad šie nedarytų šešėlio ar nebraižytų savo aštriais nagais langų, bet tujoms tai negaliojo, nes nagų jos neaugino, o jų metamas šešėlis buvo veikiau išganymas nei žala.
Šios dvynės labai didžiavosi esą panašios į kolonas. Iš kur jos žinojo tokį keistą šioms vietovėms žodį? O gi nugirdo žmones šnekant:
-Tos tujos, jos kaip kolonos!
Nei viena, nei antra gerai neišmanė, ką reiškia tas žodis „kolona“, bet jei jau jas taip neįprastai pavadino, vadinasi, tai kažkas didingo! O jei jau yra tokios ypatingos, ką čia klausinės sparnuočių, ar nėra kur užmatę, kas gi tos kolonos, nes taip gi savo didybę sumenkins.
Klausi, kodėl jos, rymančios prie pat namo, negalėjo pašnipinėti ir leido, kad savo trapia gyvybe rizikuotų Boružėlė? Negalėjo, nes jos, kaip jau turbūt supratai, buvo taip susireikšminusios, kad niekas nieko nedrįso jų paklausti. Dar blogiau, prie jų net prisiartinti niekas nenorėjo, nes jos kvėpinosi tokiais aitriais kvepalais, kad visiems nuo jų nosis rietė.
Taigi tujos, tapusios kolonomis, ignoravo visus ir turėjo tik viena kitą. Tai vertė jas laikytis drauge ir niekad nesipykti. Ar tai įveikiama užduotis dviem viena už kitą mandresnėms personoms? Žinoma, ne. Jei viena pasiskųs, kad jai šalta, kita niekaip to nepripažins, net jei dantimis kalens. Jei per karščius kuri padejuos, kad jai karšta, kita pasakys „nieko čia nekaršta“ ir paslapčia nuo sesės šluostys kamienu tekantį prakaitą. Susipykusios dėl menko nieko „atsiprašau“ nei viena pasakyti neįstengs ir tol kaip negyvos Antikos kolonos tylės, viena su kita į kalbas nesileis, kol apmaudas abiems nepasimirš.
Tujų visas kivirčų paslaptis žinojo tik vienintelis Balkonas, gyvenęs antrame namo aukšte. Prie tujų kvapo, šleikštulį keliančio, jis buvo pripratęs ir tikėjo, kad tai jį apsaugo nuo blogos akies ir kitų negerumų, galinčių jį pasiekti iš išorinio pasaulio.
Deja, ir jis negalėjo gyventi pilnatvėje, nes neišpildė svarbiausios savo misijos – apsaugoti savo mylimą globotinę, pirmame aukšte gyvenančią Verandą. Priežastis – jo negalia, kurią Balkonas nuo visų slėpė. Meistrai, nekokybiškai dirbę savo darbą, jame paliko skylę, per kurią į Verandą per lietų veržėsi vanduo. Dėl tos skylės jo brangi draugė per dažnai liejo ašaras, kurioms negalėjo likti abejinga net Balkono akmeninė širdelė.
Dėl šio savo netobulumo ar dėl kitų priežasčių jis neprisipažino savo jausmų Verandai. Savo negalią Balkonas slėpė nuo kitų sodybos gyventojų, todėl prašė tujų kuo plačiau išskleisti savo rankas, kuo labiau jį apglėbti, kad sodyboje niekas nesužinotų apie jo ydą. O kaip gi kitaip, kai žvelgi į visus iš aukšto? Nežinia, ar nuo sesių tujų to buvo išmokęs, nuo jų tuo pasipūtimu užsikrėtęs, ar toks jau buvo gimęs, bet jautėsi aukščiau kitų, net Ąžuolo ir Klevo. Tačiau matydamas, kad šių galvos aukštėliau nei jo, jis viduje su tuo nesutikęs, oficialiai pripažino sodybos vadovų autoritetą.
Balkono tragedija užmaskuota jo didybe tęsėsi ne vienerius metus. Kiekvienas naujas žmogus, įžengiantis į sodybos teritoriją, jam prilygo angelui, galinčiam panaikinti jo ydą ir numalšinti mylimosios širdgėlą. Galų gale, tai teikė vilties, kad vieną dieną, tapęs tobulu, jis galės pasipiršti savo išrinktajai. Todėl nenuostabu, kad Balkonas sodyboje buvo vienas iš tų, kurie tyliai džiaugėsi įsibrovėliais.
