Kieme, netoli Viralinės ir Kaštono augo didžiulis, smulkius riešutus vedantis Paprastasis Lazdynas. Kitoje, rytinėje, tvarto pusėje, šaknis į žemę įrėmęs stovėjo nedidelis Klevas, kuriam kažkas neatmenamais laikais patrumpino viršūnę ir jis tapo panašus į krūmą.
Lazdynas su Klevu gyvenę skirtingose Ūkinio pastato pusėse, tarsi laikė pastatą apglėbę. Medžiai niekada nematė vienas kito, tik sparnuočiai pernešdavo žinią iš Klevo Lazdynui, o iš Lazdyno Klevui. Tokios keistos draugystės niekas nesuprato, bet sodybos žiniuonis Šermukšnis visus nerimaujančius nuramino. Esą girdėjęs, jog taip nutinka tarp žmonių – jie rašantys laiškus vienas kitam ir visokias žinutes, nors vienas kito akyse nėra regėję.
Ilgainiui jų susirašinėjimas sodyboje tapo tokiu įprastu reiškiniu, kaip rasa rytais ar vaivorykštė palijus su saule. Vaivorykštes matė ir vienas, ir antras, bet štai saulėlydžiai buvo tik Lazdyno, o saulėtekiai tik Klevo privilegija. Todėl saulės kilimas ir nusileidimas tapo jų pažinties priežastimi.
Jei ką buvo galima apkaltinti dėl to susirašinėjimo, tai tik varnėnus, nes tai buvo kažkurio iš jų idėja. Kartą varnėnams stebint saulėtekį, Lazdynas besiklausantis jų čirškaujančių klegesių apie tai, kokia pasakiškai graži iš rūko išnyranti ryto saulė, neiškentė:
-Aš irgi noriu pamatyti!-Auk didesnis! – juokėsi vienas iš paukščių.-Labiau išsikerok, ir pamatysi! – dalino patarimus kitas.
-Bent papasakokit! – iš nevilties maldavo Lazdynas.
-O gal paklausk Klevo – jis mato geriausiai ir pabus tavo akys, – sumąstė gudrų planą trečias.
-Kaip man paklausti? Jis taip toli, negirdės manęs.
-Tai tu jam parašyk laišką, aš nunešiu.
Sužavėtas tos minties, Lazdynas ilgai kūrė laišką Klevui. Jame papasakojo apie kvapą gniaužiančius saulėlydžius, kurių Klevas tikriausiai nematąs ir paprašė aprašyti, kaip gi atrodo saulėtekiai. Klevas gavęs laišką net apsiverkė iš laimės – pamatyti saulėlydį buvo jo svajonių svajonė. Ypač pavasariais jis dėl to liejo ašaras, o jas žmonės suskubę susirinkti, vadino tai sula.
Pradėjus susirašinėjimą, abiejų džiaugsmui nebuvo nei galo, nei krašto. Kai Saulės kelionė danguje juos sujungė, kitų temų jiems ieškoti nereikėjo – atsirado vis naujų ir vis įdomesnių, kaip antai, pojūčiai metų laikams keičiantis, kaimynų naujienos, lietus, sausra, sparnuotųjų ir raguotųjų apsilankymai jų teritorijoje, derlius, lapų spalvų pokyčiai rudenį, pumpurų skleidimosi eiga pavasarį ir kitos aktualijos, kurias jie detaliai aptarinėjo savo laiškuose.
Žvaigždės jų gimimo metu matyt sukrito netobulai, todėl kaip ir visuose kituose sodybos kampeliuose tarp jų taip pat nebuvo idealios harmonijos. Periodiškai susikivirčiję jie vėl susitaikydavo. Konflikto priežastis visada buvo ta pati: kas svarbiau – rytas ir pavasaris ar vakaras ir ruduo. Niekas negalėjo paneigti, kad toji priežastis buvo labai filosofiška, panaši į tą – kas pirma višta ar kiaušinis.
Kaip jau jūs žinote, Ūkinio pastato rytuose gyvenęs Klevas matė tik saulėtekius ir jo šlovės valandos, kai į jį ir mažas, ir didelis atkreipia dėmesį, buvo pavasarį, kai sula teka. Na, o Lazdynui buvo skirta vakarinė pusė iš kurios matyti kaip saulė leidžiasi ir dėl jo prigimties auginti riešutus, viliojančius visus gyvus padarus rudenį. Vėstant orams aplink jį sukiojosi visi, pradedant pūkuotais kirminais, baigiant neklaužadomis žmonių vaikais.
Užuot tuos savo skirtumus laikę Dievo dovana, kiekvienas mirė iš pavydo savo brangiausiam draugui, kad ne jam atiteko tokia reikšminga gyvenimo misija. Laimei, paprastai nuriję nuoskaudą lyg karčią piliulę, jie draugavo toliau. Visgi sprendžiant jų konfliktą neapsieita nei be žynio Šermukšnio, nei be visų širdies ligų gydytojos ir psichologės Gudobelės.
Žynys viską išaiškino paprastai – reikia priimti Dievo duotą kelią ir juo eiti nesidairant, o pavydas yra blogiausias įprotis ir didžiausia nuodėmė. Lengva pasakyti, sunku padaryti. Todėl Lazdynui ir Klevui paskirta periodiškai konsultuotis su Gudobele, gerti jos paskirtus vaistus, kad jų širdies skausmas ir juos graužiantis pavydas netaptų rimtesniais negalavimais, galinčias juos nuvesti į pražūtį.
