Kol Boružėle šnipinėja, laikas pristatyti kitus sodybos gyventojus. Be Ąžuolo ir Klevo dueto čia gyveno daugiau medžių. Kaip antai Kaštonas, pasirėmęs į mažą namuką. Gilioje senovėje tam mažučiame namuke tikriausiai kažką virdavo, nes pastato pase įrašytas vardas – Viralinė.
Kaštono sėkla čia iškrito iš kišenės vaikėzui, kuris neatmenamais laikais šioje sodyboje gyveno ir mažasis Kaštoniukas turėjo augti labai meiliai prisiglaudęs prie Viralinės.
Pradžioje ji jam buvo kaip mama, šalia kurios saugu ir jauku, bet ūgtelėjęs ir tapęs jaunuoliu, jis nejučiomis pametė dėl jos savo garbanotą galvą. Viralinė irgi turėjo jausmus, bent tais laikais, kol buvo jauna. Kiekvieną gegužę Kaštonui apsipylus žiedais, ji prisipildydavo jausmų ir pasijusdavo lyg keliautų su juo po pasakiškus kraštus, kurių niekada nematė ir tik iš gandrų šio to apie juos buvo girdėjusi.
Viralinė buvo pilna kompleksų. Ji nuolat lygino save su didesniais, erdvesniais kiemo pastatais, tokiais kaip Namas ar Ūkinis pastatas, turintis Tvarto pravardę. Kaštonas nuolat ją guosdavo, šluostydavo savo lapais jos ašaras, kurių ji nerodė niekam tik savo mylimajam. O vėsiais rudens vakarais ir žvarbiomis žiemos dienomis, kai lapų neturėjo ne tik jis, bet ir kiti medžiai, jis pasakojo draugei linksmas istorijas, kad ši liautųsi dūsauti. Būdavo pavasarį Viralinei nuotaika pasitaiso dėl tų jausmų, kurie pas visus tuo metų laiku šokteli į neregėtas aukštumas.
Turėjo Viralinė svajonę, kurią pasipasakojo tik savo ištikimam mylimajam Kaštonui, nes pabūgo, kad kiti iš jos juoksis. Ta svajonė buvo virsti namu, kuriame gyvena žmonės. Kad ir nedideliu, bet vis tiek namu. Toji svajonė buvo ne be pagrindo. Ji kažin kada nugirdo frazę, dar tais laikais, kai čia žmonių gyventa, kad iš Viralinės galima būtų namą padaryti. Toji mintis taip giliai įsmigo į jos jautrią širdį, kad šioji negalėjo jos niekaip iškrapštyti.
Metai bėgo, o kaip nevirto ji namu, taip nevirto. Kaštonas jai siūlė kreiptis į vietinį žynį – Šermukšnį, kad šis jai paneigtų arba patvirtintų jos išsvajotą ateitį. Kaskart, kai Viralinė susiruošia vizitui, jau ir laikas sutartas, ji susirgdavo. Tai ji laikė ženklu, kad kažkokios jai nematomos jėgos nenori jai to pranešti. Kita vertus, ji buvo ne kvaila ir puikiai suprato, kad gavusi neigiamą atsakymą, ji praras svajonę, kuri jai suteikė stiprybės gyventi ir, žinoma, vilties, ją palaikančios susidūrus su oro negandom, nuolatiniais vabzdžių susirinkimais ir kitais nemalonumais.
Nemaloniausi visgi jai buvo drugeliai, kurie plakėsi į jos langus, bandydami ištrūkti. Kaip jie ten patekdavo ir iš kur jie rasdavosi, niekas jai negalėjo paaiškinti. Ji įtarė, kad tame yra kažkokia paslaptis, gal net koks prakeiksmas, kurį jai užsiundė kitos sodybos gyventojos, pavydėjusios jai gražuolio Kaštono meilės.
Kaštonas irgi turėjo problemų, ir jos buvo gerokai rimtesnės nei jos draugės bėdos. Bet šis, matydamas kaip jo brangioji kenčia, nenorėjo jai užkrauti savo vargų. Vargšiukas kažkuo sirgo. Kaštono lapai vasarai baigiantis tapdavo dėmėti, ko jis labai to gėdijosi. Kaip Viralinė to nepastebėjo? O gi ji, kaip ir kitos panašios į ją kompleksuotos damutės, matė tik save ir savo konkurentus, todėl visa kita jai praslysdavo pro akis.
Tačiau jam atrodė kitaip – jis manė, kad visi pastebi jo negalią. Jam rodės, kad kiekvienas praeinantis ir praskrendantis regi jo dėmėmis suteptą kūną. Kam nors šalia susijuokus, Kaštonas neabejojo, kad tai iš jo juokiasi. Su ilgesiu prisiminė laikus, kai buvo žavus žalialapis medis, dėl kurio šypsenos ir žavių garbanų varžėsi vyšnaitės, slyvaitės, obelaitės ir visos kitos panelės. Būdavo jos šaukia pavasarį:
– Pašviesk mums savo žvakėmis ir sušildyk mus, Kaštonėli!
Jos žinojo Viralinę esant nesveikai pavydžią, todėl Kaštoną pakibinti nutaikydavo tokį momentą, kai toji negirdi. Pasitaiko, jog nepasiseka, tuomet vargšui Kaštonui tekdavo sunki dalia iki aušros guosti Viralinę ir prisiekinėti jai amžiną meilę.
Nepasakojo jis savo mylimajai ne tik apie ligą, bet ir vieno tokio labai jo širdžiai svarbaus įvykio, nutikusio prieš daugybę metų, kai jis dar buvo pasakiško grožio jaunuolis. Nepasakojo, nes toji žinia Viralinę būtų nubloškusi į dar gilesnę depresiją. Toji paslaptis buvo jo meilė Saulėgrąžai.
Ši gražuolė saulės išbučiuota ir išmyluota, vieną vasarą augusi netoli jo, jį tiesiog užbūrė. Saulėgrąža buvo ne ką mažesnė savimyla už Viralinę, o dėl savo saulėtos išvaizdos, dailios figūros ir kitoms gėlėms nebūdingo ūgio, gaudavo tiek dėmesio iš gerbėjų, kad Kaštonėliui beliko varvinti seilę ir purtyti savo puošnias garbanas prieš ją, bet taip ir nesulaukti jos meilaus žvilgsnio.
Kaip ryškiai sužibo Saulėgrąža tą vasarą, taip ir užgeso rudeniop jos saulėta žvaigždė: peržydėjusi stypsojo ji su palaike skarele, užrišta tam, kad jos sėklų špokai neišlestų ir kad žemėn šios neišbyrėtų.
