Pavadėlis

You are currently viewing Pavadėlis
Pavadėlis

Mano mama – ji ne tokia kaip kitos. Ir taip sakau ne dėl to, kad tuo didžiuočiausi ar džiaugčiausi. O ne! Ji man taip įgriso. Ji mane taip erzina, kad kartais galvoju – geriau būčiau negimus. Bet jei jau gimiau – ką daryt?

Aš labai noriu šuniuko. Tokio mielo, pūkuoto. Nelabai didelio, bet ir ne visai mažo. Kad ir kokio špico. Net taupyti jam pradėjau. Bet kai pamatau internete kainas, suprantu, kad taupysiu, kol pasensiu. O pasenti visai nenoriu. Kai būsiu raukšlėta senutė, ar man dar reikės špico?

Kartais tai pasakau mamai ir ji garsiai kvatoja. Ir kas man iš to? Tada jos vėl klausiu, kada galėsiu turėti šuniuką ir ji vėl tą patį. Girdi, tu jau turi katę, ir nei Jonas, nei Jorūnė, nei Milda (čia jos draugių vaikų vardai) neturi net katės. Ir dar šneka, kaip vaikai norėtų bent katės, bet jiems neleidžia vienam dėl alergijos, kitam dėl kažkokių kitų priežasčių, lyg man tai rūpėtų. Man rūpi pačiai turėt šuniuką ir taškas.

Kai paklausiu jos, kas būtų, jei staiga praturtėčiau, ar tada galėčiau pirkti šuniuką, ji klausia:

– Ir kaipgi ketini praturtėt?

– Aš žinau daugybę būdų, bet dar nežinau, kurį iš jų pasirinksiu, – atsakau.

Ji vėl juokiasi.

– Mama, aš tau pakviesiu socialinę, kad ji tau išaiškintų, kas yra patyčios.

Ji dar garsiau juokiasi ir sako:

– Būtinai. Mirštu iš smalsumo, ką ji man pasakys. Mūsų laikais nebuvo mokykloje socialinių, nekantrauju susipažinti.

Ji visada turi atsakymą, ir mane tai dar labiau erzina. Kartą po to kai aš jai dvi valandas aiškinau, kokie nuostabūs yra špicai, žinot, ką ji pasakė? Kad jei mes kada nors turėsim šuniuką, jį pasiimsim iš gyvūnų prieglaudos. Tada aš pradėjau žiūrėti internete prieglaudų reklamuojamus šuniukus ir ten neradau nei vieno špico!

Kai papasakosiu, kas man nutiko šiandien, jūs suprasite, kodėl man reikia kitos mamos. Bet kuri bus geresnė už ją. Sakau rimtai.

Ji kepė blynus, o aš stovėjau šalia ir pasakojau apie špicą, kuris kainuoja nei daug, nei mažai, bet tikiu, kad ji turi pasislėpusi kur kas daugiau. Taip jai ir pasakiau. Tada ji, įsivaizduojat, išjungė viryklę, nukėlė keptuvę nuo jos ir net neišėmusi bebaigiančių kepti blynų, pareiškė:

– Jei išlaikysi egzaminą – turėsi šuniuką. Renkis, aukis batus ir važiuojam. Ar pasiruošus?

Aišku pasakiau „taip“. Viską padaryčiau dėl šuniuko. Dar bandžiau klausti, ar šuniukas bus špicas, ar tai kažkoks iš prieglaudos. Bet ji suraukė antakius ir pasakė:

– Brangioji, čia ne turgus.

Sėdint automobilyje man net kojos drebėt pradėjo – koks gi tas egzaminas? Aš dar niekad nelaikiau egzaminų. O ji sustojo prekybcentrio aikštelėje ir nusivedė mane į gyvūnų prekių parduotuvę.

– Kuo galiu jums padėti? – pardavėja panaši į taksą šypsojosi nuo ausies iki ausies.

Jos šypsena kiek susiaurėjo, kai mama paprašė pavadėlio šuniukui.

– Kokios veislės šuniukas?

– Špi…- pradėjau aš, bet mama mane nutraukė sakydama, kad duotų bet kokį nebrangų pavadėlį šuniukui ir tiek.

Nežinojau ką ir begalvoti. Vėl įsirioglinau į automobilį, kuris suko į namų pusę. Namie mama baigė kepti blynus ir per tokius keistai nutrūkusius pusryčius mama pasakė:

– Prasideda tavo egzaminas. Ar pasiruošus?

Gūžtelėjau pečiais, nes jau nebuvau tikra, bet į mane įsmeigtas mamos žvilgsnis man liepte liepė sakyti „taip“.

– Štai pavadėlis. Du mėnesius turėsi su juo vaikščioti po pusę valandos ryte ir vakare. Bet kokiu oru. Tai egzaminas. Išlaikysi – bus šuniukas.

Žiūrėjau apstulbusi, bet nuo padų iki pakaušio pilna vilties, kad man pavyks.

Buvo siaubingai nuobodu pusę valandos vaikščioti po kiemą su tuščiu pavadėliu. O kas bus, jei klasiokai pamatys? Vakare vėl teko tampyti pavadėlį po kiemą. Po vakarinio knygos skaitymo mama mane apklostė ir išėjo nė nepaklaususi, ar aš dar noriu šuniuko. Varčiausi lovoje ir man atėjo mintis, kad dabar labiausiai už viską noriu naujos manos. Šuniukas palauks. Nu gerai, bent jau ta pati pasikeistų. Nebūtinai tokia gera kaip Liepos ir Ievos. Tiktų bet kokia, galvojau mintyse dėliodama jos nuodėmių sąrašą. Kai miegas pradėjo traukti akis, išgirdau kažką šnekant. Atsisukau į tą pusę iš kurios sklido garsas. Su manim kalbėjo Mėnulis! Jo šypsena buvo plati kaip tos pardavėjos iš gyvūnų prekių parduotuvės ir jis man kažką sakė…

Parašykite komentarą