Savivertė

You are currently viewing Savivertė

Niekas apie tai nešneka, bet aš papasakosiu. Sėsk šalia ir paklausyk, kaip ten viskas yra pas Dievą.

Turbūt supranti, kad jis kaip ir Kalėdų Senelis be pagalbininkų – elfų ir elnių – nieko nesuspėtų. Kur tau! Jis turi visą didžiulę padėjėjų komandą, panašiai kaip valstybė turi seimą. Skirtumas tas, kad Dangaus Seimas nėra renkamas kas keli metai. Jis, kaip ir Dievas, yra amžinai. O jame žinai kas darbuojasi? Ogi žmonių savybės: Gerumas ir Piktumas, Linksmumas ir Liūdnumas, Švelnumas ir Grubumas, Dosnumas ir Gudrumas, Kuklumas ir Puikybė, ir t.t. ir t.t. Niekas nežino kiek jų ten iš viso. Ir niekas niekad nesužinos, nes ir pats žymiausias pasaulio psichologas neišvardytų visų žmogaus sielos atspalvių.

Tos žmonių savybės susirenka, posėdžiauja ir kaip seime sprendžia įvairiausius klausimus, kaip antai, kokie gims žmonės tais metais, tą mėnesį, tą dieną, tą sekundę, toje ar kitoje šalyje ir t.t. Dėl kai kurių klausimų jos skirstosi į grupeles, tokius kaip ir komitetus. Negali įsivaizduoti koks didelis ir sudėtingas tai darbas, panašiai kaip Kalėdų Seneliui išrinkti ir visiems paskirstyti dovanas.

Klausi, pagal ką jie viską sprendžia? Tariasi su žvaigždėmis, angelais, remiasi numerologija ir kitais tik jiems žinomais būdais, kurie leidžia nenutolti nuo Visatos tendencijų. Dievas kaip koks valstybės prezidentas turi veto teisę, bet paprastai jis pasitiki savo komanda, tarnaujančia jam begalybę metų. Visos šios savybės tarpusavyje konkuruoja. Vos kurios iš jų danguje įgyja galią, tas ir žemėje žmonės išaukština, manydami, kad tai jų pasirinkimas. Pavyzdžiui, buvo laikai kai Darbštumas – tik žemesnio luomo žmonėms, o turtingieji ir galingieji šlovino Dykaduoniavimą. Vėliau atėjo kitokie laikai. Ir niekas žemėje nežino, kokie po to seks. Na, nebent kokie aiškiaregiai.

Tikra tiesa, kad yra tokių savybių, kurios visais laikais užėmė vienodai svarbias pozicijas. Viena iš tokių – Abejojimas. Jis, storas ir nepaslankus, visų ten vadinamas Ponu Abejojimu – kiek pašiepiančiai, bet jam to nesuprasti. Niekas jo nemėgsta ir jis ilgai nepritampa niekur, nei viename komitete ilgai neišbūna. Vos įsitraukia į profesinių savybių diskusijų grupę, jam jau atrodo, kad visi viską daro ne taip, kad gal reiktų daryti kitaip. Ir pasėja tiek abejonių, kad visi persigalvoja. Tada jam vėl atrodo, kad anas pasirinkimas buvo teisingas. Galiausiai Ponas Abejojimas visiems atsibosta arba jam visi atsibosta ir jis migruoja į kitą komitetą, kuriame iki jo pasirodymo jokių abejonių nebūta.

Tai dar būtų nieko, bet juo siaubingai žavisi Savivertė. Ir jei Pono Abejojimo nereikia beveik niekam, tai šios damos visiems visuose komitetuose reikia. Bet labiausiai jos reikia Pasitikėjimui. Vargšė Savivertė kažin kodėl myli Abejojimą, galima sakyti laksto paskui jį, bet ir Pasitikėjimas jai prie širdies. Ir čia jau kaip koks tarnybinis romanas, kurių pasitaiko bet kurioje darbovietėje. Ji nuo visų slepia, kad ją traukia tas Ponas Abejojimas, kaltina save ir už tai save bara, liepia sau grįžti pas Pasitikėjimą. Na ir kas, kad slepia, visi vis tiek žino. Taigi padraugavus su vienu, vėl prie kito durų sukiojasi. Abejojimui tai patinka, bet jis niekad nėra dėl nieko tikras, todėl kai jos nėra jam irgi gerai, nes jis pats sau pakankamai svarbus, kad ko nors pageidautų šalia savęs.

Kartą Pasitikėjimas neištvėrė matydamas kaip Abejojimas gadina Savivertei visus reikalus ir iškvietė tą niekadėją į dvikovą. Ponas Abejojimas ilgai svarstė ar į tai veltis, nebuvo tikras kada būtų geresnis laikas, dėliojo už ir prieš kokia vieta geresnė dvikovai ir dar visokių abejonių turėjo. Visiems buvo prisakyta neišplepėti Dievui apie šį neeilinį planuojamą įvykį, bet jis nebūtų Dievas, jei ko nors nežinotų. Išsikvietė abudu pas save. Pasitikėjimas nors labai savimi pasitikėjo ir įtaigiai įrodinėjo, kad Abejojimas tikrai niekam žemėje nereikalingas, Dievo tas neįtikino. Dievas manė, kad jei yra Gėris, turi būti ir Blogis, antraip mes neįvertintume Gėrio, jei yra Grožis, turi būti ir Bjaurumas – kaip gi kitaip žinosi, kas gražu, o kas bjauru. Tas pats su Abejojimu ir Pasitikėjimu. Ponas Abejojimas nepateikė jokių argumentų, nes nebuvo apsisprendęs. O Dievas paliepė šiems konkurentams niekada nebesusitikti – nustatė jų lankymosi Dangaus Seime grafikus ir jų buvimo vietas taip, kad judviejų keliai nesusikirstų.

Deja, ką gi daryti Savivertei Dievas nepasakė. Taip ir blaškosi toji tarp dviejų mylimųjų. Jai su Pasitikėjimu saugu ir ramu kaip Dievo kišenėj, bet ilgainiui tampa pernelyg monotoniška ir nuobodu dėl viso to užtikrintumo. Tada jos kojos ją nuveda pas Abejojimą, kad ji, patyrus nuosmukių ir nepatogumų, vėl panorėtų draugauti su Pasitikėjimu.

Parašykite komentarą