Sodyba

You are currently viewing Sodyba

Sodybos – tai tarsi muziejai, kuriuose nėra eksponatų knygų, fondų, nėra ekspozicijų ir jų prižiūrėtojų. Muziejai, kuriuose niekas neveda ekskursijų, renginių ar edukacijų. Nors manoji sodyba niekada netaps tikru muziejumi, tačiau tai neatima iš jos teisės saugoti praeitį, kuri, jei ne dabar, tai ateity bus istorija.

Tyrinėdama laiko išvargintas ūkinio pastato erdves negaliu neįkristi į abejones: kiek turiu teisės šitą palaikį pastatą mažinti, perdaryti ar apskritai atsikratyti? Ar pateisinsiu savo elgesį tuo, kad jo rytuose lyg sargybinis stovintis beviršūnis klevas, kažkada gavęs žaibo smūgį į pačius paširdžius, privalo pamatyti lazdyną, prigludusį prie tvarto iš vakarų su bergždžiomis šakomis, kaip rankomis ištiestomis į kiemo pusę.

Kai pirmą kartą padėjau koją ant šios sodybos žemės, dar net negavusi teisės sodybos vadinti sava, pamaniau, kad kiek įmanoma ateityje priartinsiu šitą vietą prie miesto. Ne, namo ir kitų pastatų nenuneši. Kaip vėliau pasakys vaikas: geras namas, bet ne ten stovi. Kartais taip pagalvosiu ir aš, ypač naktinėdama dėl per garsiai besivaržančių vėjų, kurie per namą prasineša taip, tarsi jis būtų ne iš rastų, plytų ir kitų statybinių medžiagų suręstas pastatas, o rėtis ar kiaurasamtis.

Vėjams sugulus pogulio arba nulėkus varžytis į kitus kraštus, o namo langams realiu laiku transliuojant laidas apie stirnas, gandrus ir lapes, tampa aišku, kad namas stovi ten, kur privalo stovėti. Tokiomis dienomis žinau, kad reikia palikti sodybą toli nuo miesto.

Ilgai stoviu kieme arba namo viduje paskendusi klausimuose. Kaip išlaikyti praeitį, kurios dar neištryniau aš ar žmonės iki manęs? Kaip grąžinti tai, kas jau ištrinta? Kaip panaudoti tuos negausius čia užsilikusius lobius, kad bent keli autentiškos praeities puslapiai būtų išsaugoti?

Parašykite komentarą