Užgesinti jausmus – tai lygu įjungti pievoje dykumą. Paspaustum mygtuką – ir viskas, bet taip negali. Patikėtum tą darbą AI, bet ir to negali – būtų ne tikra, todėl viską turi padaryti pati.
Pirma išgaudai drugelius. Uždarai juos į indą, žiūri, kaip jie plakasi į kraštus, bandydami ištrūkti. Laisvė ne jiems. Ne dabar. Yra kaip yra.
Po to nustoji laistyti. Bet neįsakysi – tavęs nesiklausęs, ar galima, užplūsta ašarų lietus. Tada jomis laistai bet ką, tik ne pievą. Reikia, kad išdžiūtų. Kuo greičiau. Mintis nukreipi visur, tik ne į ją. Be minčių trąšos augaliukai merdi, išneša kudašių vabzdžiai, pievą aplenkia paukščiai, gyvūnai, kol iš jos pasitraukia beveik visa gyvastis.
Galiausiai lieka dykuma. Joje kaip viskam atsparus gyvis klaidžioja viltis. Bandai ištrinti ir ją. Atsidūrusi šiukšlių dėžėje ji vis dar gyva, todėl negali kartais nepaspausti „restore”. Paleidi laisvėn. Pažaidi su ja dykumoje. Vietoj žiedų – akmenys. Užsigauni į juos, klimpsti smėlyje, smėlis akyse, ausyse, smėlis burnoje, smėlis visur. Tada vėl paspaudi „delete”.
Žiūri į savo darbo vaisius ir nesidžiaugi. Nusišypsai tik prisiminusi viltį – be tavęs ji vienintelė gyva. Tačiau viltį saugiau laikyti šiukšlių dėžėje – jos atsikratyti negali, kol pati esi gyva.
