Tamsiausią naktį

You are currently viewing Tamsiausią naktį

Būna, kad tamsiausią naktį į tavo duris pasibeldžia žmogus. Galbūt ilgai lauktas. Arba ne. Įsileidi, neišvarysi – jis irgi klaidžioja tamsoje. Užsuko dėl šviesos tavo lange. Stebiesi, nes nėra šviesos. Tai komplimentas. Arba ne.

Kalbatės ilgai. Arba trumpai. Vis tiek jis įsirango tavo širdyje – ten, kur tuštuma. Tu gyva viltimi, kad pasiliks. Arba ne. Jis tiesiog kalba. Jo žodžiai įsirėžia tavyje kaip pėdos smėlyje. Arba žemėje, kai ji šlapia. Jei greit nelis, ilgai išliks jų žymės – pagalvoji.

Dar neaušta, dar tamsu, gal niekad neišauš. Kai jis šalia, šviesiau net aklinoje tamsoje. Arba ne.

Jis atsistoja, sako, ne, ne čia ėjęs, iš tiesų paklydo, dabar supratęs, keliaus toliau. Nepasiliks. Atsidaro duris į tamsą. Ar apsikabinsim prieš išeinant? Ne, jau išėjo, kažkiap netyčia tamsa prarijo.

Toliau sau tūnai naktyje. Tavyje brinksta tuštuma. Tuoj vietos neliks. Arba ne.

Kažkur tolumoje šviesa. Gal pažiūrėti? Dabar jau tu eini, kad būtum tuo, kuris užeis, pabels ir paprašys, kad priimtų. Kalbėsitės jo ir tavo tamsoje. Kol išauš. Arba ne.

Prieini. Tai atspindys vandenyje. Pakeli akis. Matai Mėnulį ir žvaigždes. Žvaigždynų hieroglifus matai. Matai paukščių takus. Tiek daug matai. Kodėl juos pamiršai?

Tai jų šviesa tuomet atsipindėjo tavo lange. Tu nežinojai. Ji atsispindi visada ir visuose. Ji niekad neužges, neišeis, jos nenuplaus lietus. Ji virš tavęs ir tavyje. Tu dalis jos. Ji su tavim keliaus, kol išauš. Ir kai išauš. Arba ne. 

Parašykite komentarą