Kaimynai

You are currently viewing Kaimynai
Kaimynas

– Ar nebijai viena name miegot? – manęs telefonu klausia mama, lyg tuo metu, kai namie dar nakvoja ir dukra, būtų saugiau.

– Nebijau. Ko bijot, kai patį baisiausią žmogų šiame kaime vežiau ką tik į miestelį pasipildyt interneto.

Kaime gyvenimas kitoks. Čia reikia išmokti gyventi kitaip. Čia visi visus pažįsta. Kiekvienas tavo žingsnis, neatsargus žodis gali kainuoti sugriuvusią reputaciją. O reputaciją kaip nekaltybę gali prarasti tik kartą – šitą frazę jaunystėje išgirdau amerikietiškame seriale ir įsiminiau amžiams.

Visgi su tais, kurie jau praradę reputaciją, irgi reikia elgtis pagarbiai. Stengiuosi būti kažkur per vidurį, nes jei perspausiu – atrodysiu arogantiška miesčionė atsibeldusi į kaimą, o jei elgsiuosi natūraliai – neužsivers namų durys nuo norinčių į juos užsukti (man sunkiai sekasi nustatyti ribas). Todėl ieškau gero kiekviename žmoguje, net ir tame, kuris daug kartų paslydo ir dar daug kartų paslys.

– Ana ten vaikystėje vogdavom saulėgrąžas, – sako jis, neseniai kelias savaites kalėjime praleidęs barzdočius kaimynas, mums pravažiuojant pro apgriuvusį pastatą.

Tyliai jį išklausau, atsargiai linkteliu ir mąstau, kaip save apsaugoti, nes kas, jei ne aš mane apsaugos? Paskui pagalvoju, paleisk, leisk gyvenimui tekėti taip, kaip teka upelis ir su dėkingumu priimk kaimynų silnybes ir jų gerumą. Leisk jiems palaistyti tavo šiltnamį, kai pati išvyksi pas mamą ar prie jūros, nuvežk juos į miestelį, kai jiems labai reikės, leisk jiems surasti žmogų, kuris prasieis su trimeriu pro tavo kiemą…

Iš kur man žinot kieno rankom manimi rūpinasi angelai?

Parašykite komentarą