Pavogtas laikas

You are currently viewing Pavogtas laikas

Tu nuolat vagiliauji. Ši nuodėmė tyčiojasi iš tavęs, spoksodama iš veidrodžio pajuodusių paakių pavidalu. Ji juokiasi, žiūrėdama į tavo susivėlusį atvaizdą kavos puodelio dugne. Ji – gyvas priekaištas, kai po nakties vagystės dieną pasaulis – tarsi išlieta akvarelė, o tu – lyg ežiukas, pasiklydęs nepailsėjusių smegenų rūke.

Tu vagi dieną ir nakčia, vagi iš savo sapnų, iš draugų, iš artimųjų, iš namų, vagi iš augintinių, iš skalbinių krūvos, iš neplautų lėkščių vagi, kai rašai.

Naktį turėtum vaikščioti sapnuose užuot iki aušros bėgusi paskui žodžių srautą. Dieną – rašyti klientams pelningus postus, kad užsidirbtum kelionei, brangiam automobiliui, namų remontui, grožio salonui, galų gale koks skirtumas ką ir kam, svarbu pinigai.

Turėtum nueiti į pasimatymą ir galų gale susirasti antrą pusę, bet ne, tu rašai, nors tokios tavo rašliavos vyrų nesužavės, o veikiau išbaidys visus kandidatus į tavo ranką ir širdį.

Turėtum plauti grindis, valyti langus, sėdėti su draugėmis restorane, prakaituoti sporto klube, savanoriauti ar nuveikti kažką išties reikšminga, bet pati supranti, kad negali to padaryti, kai rašai.

Vietoj to, tu meti viską, vos pamačiusi atskriejantį minčių strautą, o kai negali – tarsi ligonė jau postfactum renki išbarstytus žodžius lyg išbirusias iš buteliuko tabletes.

Ei, kas tau negerai? Atsipeikėk! Pasveik pagaliau! Baik vogti iš savęs miegą, pajamas, tvarką, grožį ir sveikatą. Baik vogti laiką tik tam, kad į telefono užrašinę ar sąsiuvinį sugrūstum žodžių srautą, tekantį per tave. 

Parašykite komentarą