Sausainiai buvo plytos iš kurių ji statė egles, kaktusus, grybus, paukščius, voveres, kankorėžius, riešutus. Tokie laikai buvo – tai, kas gražu ir skanu, reikėjo patiems išsikepti arba paprašyti, kad kas iškeptų. Ir ji kepė. Kepė ne sau, o tiems, kurie patys taip skaniai ir taip gražiai nemokėjo. Tiems, kurie norėjo pasaldinti ir papuošti savo, vaikų ar tėvų šventę.
Įmerkdavom ir mes, jos anūkai, nagus į cukraus pudros glajų ir nesispyriodami tepliojom vabaliukų nugaras, voveraičių kailį, grybų galvas, gaidžių plunksnas ar kankorėžių kevalus. Kai nepavykdavo dailiai įklijuoti kaštono į jo nasrus, kai grybo barzda nepanašėjo į tikrą, kai voveraitė sužvairuodavo, ji nepykdavo, o duodavo kitą, lengvesnę, užduotį. Jei ežio spygliai nulinkdavo, kantriai mokė savo amato dukras ir anūkus.
Kuris iš mūsų būtų norėjęs nors vieną iš jų suvalgyti? Niekas! Niekas, nes skaniausias – paprastas sausainis! Sausainis, jos grožybių statybinė medžiaga, tirpdavęs burnoj ir neapsaldęs dūšios.
Šių sausainių receptas elementarus, paprastesnių nebūna, bet jo skonis dešimtmečiais neužmirštamas:
3 kiaušiniai
250 g sviesto
400 g miltų
200-250 g cukraus
0,5 šaukštelio druskos
1 šaukštelis kepimo miltelių
Kiaušinius rankiniu plaktuku ji plakdavo su cukrumi ir druska, kol cukraus kristaliukai ištirpdavo, o masė pabaldavo. Kambario temperatūros sviestą mediniu šaukštu trindavo, kol šis paklusdavo jos rankų magijai. Kepimo miltelius berdavo į išsijotus miltus, o šiuos pakaitomis su kiaušinių mase maišydavo į ištrintą sviestą, kol gimdavo sausainių tešla. Jei naudodavo ne kepimo miltelius, o sodą, ją gesindavo citrinos rūgštimi ir šlakeliu vandens. Tą šnypštalą pildavo į tešlą.
Tešla tapdavo tokia minkšta, kad ją sunku kočioti, todėl išploninti iki centimetro storio paprasčiau rankomis. Spausdavo mėnuliukus, žvaižgdutes ir gėlytes, apibarstydavo trupiniais, pagamintais iš miltų, sviesto ir cukraus, skardą šaudavo į savo mažutę elektrinę krosnelę, įkaitintą iki 200 laipsnių.
Kartą mes, dvi jos anūkės-paauglės, vidurvasarį nusprendėm išsikepti tų stebuklingų sausainių. Ne jos namuose, o pas tetą. Visi buvo kažkur išsinešdinę (gal į šienapjūtę?), o mes, lydėmės iš laimės. Lydėsi ir sviestas tešloje, svilinant vasaros kaitrai, todėl nepagailėjom miltų – kam gi rūpi tas receptas? Tų sausainių, kietų kaip plytos, iš kurių ji niekad niekada nebūtų nieko stačiusi, mudvi niekada nepamiršom.
