Solo tėvystė

You are currently viewing Solo tėvystė

Reikia būti labai atsargiai renkantis ką įsileidi į savo gyvenimą. Ypač, kai esi tokia mama (arba tėtis), kuri atsiremti gali tik į save. Tokia, kuri turi būti ramstis ne tik sau, bet ir tiems, dėl kurių keliasi ryte, dėl kurių bando išsimiegoti nakčia, kad ryte galėtų vėl jiems šypsotis ir iš nuovargio nepravirktų kaip mažas vaikas pasiklydęs minioje.

Reikia būti labai atsargiai kam atidaryti savo namų duris. Užsukėliai galbūt nusiaus batus, kad apsimestų, jog nevaikščioja po tavo grindis purvinais batais. Bet juk žinai – batų purvas palyginti su minties purvu yra vieni niekai. Toks atklydėlis (arba atklydėlė) apžiūrės tavo saugiausią erdvę – namus ir būtinai pasakys, kaip viskas čia turi būti, o ypač, kaip auginti, auklėti, maitinti vaikus, kaip reaguoti, ką nupirkti, kaip su jais kalbėti, nes juk žino geriau.

Reikia būti labai atsargiai kam atverti savo širdį, nes ta širdis yra iki viršaus užpildyta vaikais (arba vienu, visai nesvarbu), nes jokiai kitai širdžiai neskauda dėl jų. Kai atveri savo širdį, ją tarsi bandai dalinti kaip kalėdaitį per Kūčias, tikėdama sujungti tuos, kurie jo atsilauš, bet finale nutinka atvirkščiai. Tokiais vakarais atsiguli ir bari save, kad per plačiai atlapojai savo širdies vartus svetimiems, palikdama per mažai vietos savo vaikams.

Reikia būti atsargiai ką įsileidi į savo mintis, nes kur mintis, ten – energija. O juk tavo resursai ne amžini, laikas ir erdvė yra riboto galiojimo dovana. Kai tavo mintys amžinai kažkuo užimtos, ar tavo vaikas vieną dieną nepasakys: mama, kai man tavęs reikėjo, kur tada buvai? Iš tiesų, apie ką galvojai tada? Kodėl neišgirdai? Kodėl neatėjai? Neapkabinai.

Reikia būti labai atsargiai, kai viena esi atsakinga už savo vaikus. Net nežinia, ką turi labiau saugoti juos, ar save.

Parašykite komentarą