– O gal padovanokim jai jauninančių veido kaukių ir vitaminų tiems, kam virš 50?
– Neaišku, kaip sureaguos, – suabejoja mano idėja penkiolikmetė dukra.
– Ji negali įsižeisti, nes ji jaunesnė už mane.
Ji visada buvo už mane jaunesnė, bet aš visada jaučiausi atvirkščiai – nes ji buvo tas žmogus, kuris mane visur vedžiojosi už rankos. Sakydavo:
– Tave reikia kultūrinti.
Man, nedrąsiai, augančiai mažoje, uždaroje nuo visuomeninio gyvenimo šeimoje, labai pasisekė turėti draugę, kuri nuolat mane drąsino, nusivesdavo ten, kur viena nueiti nedrįsau.
– Laba diena, – garsiai sakydavo kaimynams, o aš tik po nosimi burbtelėdavau, kad nesugadinčiau erdvės savo balsu.Ji buvo ne tik žmogus, kuris už mane sveikinosi. Ji buvo viena iš trijulės mūsų vaikystės kieme – kurį aprašiau ankstesniame tekste. Kai mūsų šeima iš daugiabučio persikėlė į nuosavus namus, gyvenome tos pačios gatvės gale.
– O gal padovanokim jai jauninančių veido kaukių ir vitaminų tiems, kam virš 50?
– Neaišku, kaip sureaguos, – suabejoja mano idėja penkiolikmetė dukra.
– Ji negali įsižeisti, nes ji jaunesnė už mane.
Ji visada buvo už mane jaunesnė, bet aš visada jaučiausi atvirkščiai – nes ji buvo tas žmogus, kuris mane visur vedžiojosi už rankos. Sakydavo:
– Tave reikia kultūrinti.
Man, nedrąsiai, augančiai mažoje, uždaroje nuo visuomeninio gyvenimo šeimoje, labai pasisekė turėti draugę, kuri nuolat mane drąsino, nusivesdavo ten, kur viena nueiti nedrįsau.
– Laba diena, – garsiai sakydavo kaimynams, o aš tik po nosimi burbtelėdavau, kad nesugadinčiau erdvės savo balsu.
Ji buvo ne tik žmogus, kuris už mane sveikinosi. Ji buvo viena iš trijulės mūsų vaikystės kieme – kurį aprašiau ankstesniame tekste. Kai mūsų šeima iš daugiabučio persikėlė į nuosavus namus, gyvenome tos pačios gatvės gale.
Nelankiusi darželio ir auganti didelėje šeimoje, ji man atrodė tarsi iš mistiško pasaulio – kur kasdien miegama pietų, kur vaikus, kai mamos nėra, prižiūri mažulytė močiutė, visai (ar beveik) nekalbanti lietuviškai.
Pasaulio, kuriame reikia laiku grįžti pavalgyti, nes ten galiojo taisyklė: „kas pirmesnis, tas gudresnis“. Aš nežinojau, kiek tame buvo teisybės, kiek fantazijų, bet su ja niekada nebuvo nuobodu.
Jos dėka ne tik lankiausi vietos renginiuose, būreliuose, bet ir su jos mamos vadovaujamu būreliu paauglystėje nuvykau į Ukrainą, o Atgimimo laikais – įlindau į tautinius rūbus.
Mokykloje kasdien susipykdavome. Mane siaubingai erzino kai kurie jos įpročiai, ir galėčiau iki grabo lentos pykti ant jos, kad kadaise išpliurpė visiems mano širdies paslaptis. Bet mūsų draugystė niekada nebuvo nutrūkusi.
Nors pirmokė, jau prasidėjus mokslo metams, į mūsų „a“ klasę ji perėjo iš „b“, kaip man sakė – dėl manęs, nuo dešimtos klasės abi perėjome į kitas klases: ji grįžo į „b“, aš perėjau į „c“, nes „b“ buvo tiksliukai, o „c“ – humanitarės.
Vėliau rinkomės skirtingus Kauno universitetus, ir gyvendamos toje pačioje gatvėje susitikdavome tik per mudviejų gimtadienius – vasarį ir gegužę. Taip beveik oficialiai tapome gimtadienių draugėmis.
Jos didelės gimtadienio šventės, jos didelė šeima man tapo artima. Ir nors šventėse vis atsirasdavo naujų draugų, aš buvau vienintelė, kuri nesikeitė daugybę metų.
Kai ji man pasakė, kad laukiasi antro vaiko, o aš jau keletą metų buvau beviltiškame laukime, ir išvardijo kelis vardus, iš kurių rinksis dukrai, aš užprotestavau:
– Tikrai ne Viltė. Tai bus mano vaiko vardas!
Nepamenu, ką jaučiau ir kaip siaubingai pykau, kai sužinojau, kad ji „pavogė“ mano būsimos dukros vardą, bet pamenu ji, kaip visada nesukanti dėl menkniekių galvos, pasakė:
– Tikrai? Aš visai pamiršau.
Tačiau po trejų metų pas mane kitais keliais atėjusi mergaitė gavo tą patį Zodiako ženklą – dvynius. Ir nors jos – kaip diena ir naktis, kartais, matydama kai kuriuos judviejų panašumus, savo vaikui pasakau:
– Nebūk kaip Gintarė!
Aš žinau, kad ji už tai neįsižeis. Ji net neįsižeistų, jei jai padovanočiau jauninančių kremų ar pagyvenusiems skirtų maisto papildų. Ši draugė su giedro dangaus spalvos akimis yra nesenkantis optimizmo, gyvenimo džiaugsmo ir drąsos šaltinis. Ji – geriausia žemėje psichologė, įžvalgiausia mentorė ir nuostabiausia depresijų vaikytoja pasaulyje.
Sveikinu, Gintare, su tuo penketu, kurį Dievas šiandien tau parašė šalia nulio. Žinau, kad ne nuo manęs nusirašei savo ypatingą gyvenimą, kad šiandien gautum šį įvertinimą. 😉🩷
