Miegas. Jis šventas. Jaunystėje gali pasirinkti ne jį, o kažką kitą ir būti laiminga. Vėliau ne jis tampa tavo pasirinkimu, o tu jo.
Kai jis neateina, jautiesi lyg būtum per daug nuodėminga. Tokiomis naktimis meldiesi jam, tikėdama jo malonės. Svajoji, kad jis, kaip katinas, apeis tave gulinčią, galbūt netgi perlips per tave ir ims kišti nosį po anklode, kad įsirangytų šalia, o tave apimtų saldi palaima.
Miegas panašus į autistišką vaiką. Ir su vienu, ir su kitu susitarti – tai lyg bandyti pasmeigti šakute vandenį. Vos patikėjai, kad miegas tą naktį ateis lygu vaikas su spalvotom smegenim įvykdys pažadą, gali iš karto persigalvoti. Ir vienam, ir kitam visai nerūpi tavo norai. Abiem atvejais gali išmokti keletą triukų. Patirtis sako: jie vieną kartą suveiks, o kitą – ne.
Jei būtų toks aparatas, kuris užrašytų mintis, jau būtum parašiusi mažiausiai dvi knygas: „Kaip bandžiau užmigti” ir „Ką galvojau, kai būdai užmigti nesuveikė” (kada, jei ne naktį, gimsta pačios geneliausios mintys!?).
Miegas yra tai, ko tikrai verta laukti. Gerai pagalvojus, jis tobuliausias vyriškos giminės atstovas – su juo atsigulusi į lovą niekada nepasigailėsi. Svarbu ateitų.
Šiąnakt jis turbūt vaikšto savo šventais keliais. Lanko visas kitas, bet ne tave. Ir vistiek, nors jau trečia nakties, dar turi vilties, kad jis ateis.
