Pradinėse klasėse, o ir vėliau turėjau draugę, kuri buvo tvarkinga ir stropi mokinė. Turbūt pirmūnė – to nepamenu. Pamenu tik jos stebuklingą trintuką. Ji juo ištrindavo netgi rašalu parašytą klaidą. Kaip vakar matau ją trinančią, o save – braukančią. Juk galima nubraukti – sakau. Ne, ištrinti geriau, sako ji.
Mano mamai būtų patikę, bet aš neturėjau stebuklingo trintuko. Todėl mama keitė lapus sąsiuvinyje, o aš perrašinėjau. Juk matosi, kad lapai ne tie, sakau jai. Svarbu nepribraukyta – mama tuomet tikėjo tvarka labiau nei Dievu ir buvo gerai išmokusi frazę „ką žmonės pasakys”. Mama vylėsi mane išmokyti tvarkos, o aš nesupratau, kodėl tuomet ji man nenuperka tokio trintuko, kokį turi draugė.
Šuo, žinoma, buvo pakastas ne stebuklingame trintuke, o manyje, braukytojoje iš prigimties, kuri nuo mažens turėjo svarbesnių dievų už tvarką, įdomesnių siekių už norą pasirodyti idealia – nedarančia klaidų.
Kiek pribraukytų sąsiuvinių būtų šiandien, jei visas savo klaidas į juos sudėčiau? Neužtektų gyvenimo perrašyti. Nebent kelių. Galbūt tą ir pabandysiu, kai Dievas naują lapą pakeis. Jei kam nors nuo to bus geriau.
O šiame lape tiek dar visko reikia nuveikti, kad nėra kada rūpintis, ką žmonės pagalvos, melstis tvarkai ir apsimesti, kad nedarau klaidų.
